Kodėl vis dar turime mokėti už skambučius iš vienos Europos į 3 Lietuvas?

Viso gero, „roamingo“ mokesčiai! Tokiu šūkiu birželio 15-ąją sutiko Europos Sąjunga ir nemaža dalis Europos šalių.

Lietuva, šiaip jau priskiriama prie palyginti mažų mobiliojo ryšio kainų valstybių, tarptinklinių („roamingo“) mokesčių didžiąja dalimi vis dėlto neatsisakė. Priešingai – „roamingo“ mokesčio panaikinimas tapo priežastimi operatoriams peržiūrėti savo kainodarą ir mobiliojo ryšio planus, o visa tai virto į chaosą ir naujų žmonėms siūlomų planų mišrainę. Kodėl taip įvyko – platesnės diskusijos klausimas.

Kadangi sprendimas naikinti „roamingo“ mokesčius ES buvo diskutuotas nuo pat 2004 metų, norėčiau trumpai aptarti esmę.

Žinoma, Lietuvos mobiliojo ryšio operatoriai Europos kontekste yra nedideli, todėl jie turi argumentų, kaip pasikeitusios sąlygos atsiliepia jų kasdieniam verslui. Į tai reikia atsižvelgti. Vis dėlto kartu tenka apgailestauti, kad tuo metu, kai senoji Europa šventė tarptinklinio ryšio mokesčių panaikinimą ir tarė jiems „viso gero“, Lietuvoje kai kuriais atvejais buvo pasakyta „laba diena“ mobiliajam ryšiui už didesnę kainą. Skaitykite toliau

Devizas – jokių klausimų apie turinį

Nedaryti iš reformų parodijos – tiek, viena vertus, nedaug Prezidentė savo metiniame pranešime paprašė. Kita vertus, žinant valdžioje esančiųjų balansą ir kontekstą, paprašyta buvo, ko gero, per daug.

Tiems, kas praleido pro ausis – rinkimus laimėjusios partijos ir didžiausios Seimo frakcijos vadovas kiek anksčiau šią savaitę pripažino svarbų, savo esme, sakyčiau, pritrenkiantį dalyką. R. Karbauskis, kalbėdamas apie priimtą naują Darbo kodeksą, pasakė: „Aš nenoriu veltis į diskusiją apie turinį“ ir „mes stengiamės nediskutuoti apie turinį“. Šios dvi citatos, mano galva, yra šios dienos Vyriausybės ir Seimo daugumos darbo atspindys, veidrodis.

Kai įstatymų leidėjas atvirai pripažįsta, kad jam neįdomus turinys dalykų, kurie keičia žmonių gyvenimus, tai yra labai konkreti žinia rinkėjams. Devizas – į turinį nesigilinsim, bet įstatymus priimsim? Labai arti to.

Kodėl ir kaip keisis minimumą uždirbančio Ramūno alga po Vyriausybės mokesčių „patobulinimo“ ir abrakadabros su „Sodra“? Kokia bus apie inovacijas daug kalbančio ir daugiau nei vidutiniškai uždirbančio Sauliaus ateitis? Galų gale, kaip gyvens ponia Aušra, kuriai kasdien rūpi „vidurinioji klasė“? Skaitykite toliau

Politinis turizmas – grožėtis Astravu iš oro baliono virš Vilniaus

Stebiu ir stebiuosi. Aukščiausi Lietuvos vadovai, premjeras ir visa jo ministrų komanda Vyriausybėje vienas po kito šaudo pro šalį, neišnaudodami po ranka esančių galimybių iškelti branduolinio Astravo klausimą į aukštesnį lygį Europos Sąjungos darbotvarkėje.

Patikėkite – tai nuolatinis mano darbas Europos Parlamente, nors puikiai suprantu, kad to neužtenka. Neįkvepia optimizmo ir svyra rankos, kai aukščiausi Europos Komisijos pareigūnai atvyksta į Lietuvą kelioms dienoms, tačiau Lietuvos vadovai ir Vyriausybė tam nepasiruošę. Nesugebame pasiųsti vienos aiškios, stiprios ir bendros žinios ES – spauskite A. Lukašenką dėl Astravo, kelkite šio rusiškais pinigais statomo ir jau griūvančio atominio monstro sustabdymo klausimą kaip esminę sąlygą Baltarusijai.

Be abejo, turiu omenyje praėjusią savaitę vykusį aukščiausių Lietuvos valdžios atstovų susitikimus su už energetiką atsakingu eurokomisaru, Europos Komisijos vicepirmininku Marošu Šefčovičiumi. Praėjusį kartą šis komisaras Vilniuje lankėsi prieš 15 mėnesių – 2016 m. vasario 22 d. Ir kalbėjo tą patį – tiek jis Lietuvos vadovams, tiek pastarieji – jam. Vienintelis naujas vizito momentas – pasiskraidymas oro balionu. Skaitykite toliau

Pergalė Europos dienos fone

Ši gegužės 9-oji yra pergalės diena Europai ir europiečiams labiau nei bet kada anksčiau pastaraisiais metais. Be paradų ar maršų – tai liberalios demokratijos pergalė. Vien todėl, kad tie, kurie siekė griauti demokratijos ir vienybės pamatus, įsitikino, kad europiečiai išlieka solidarūs ir atsakingi tada, kai sprendžiama mūsų visų ateitis.

Bet pergalė yra skambus pasakymas – ją dar reikės įrodyti, ir, kas ne mažiau svarbu – esminė klaida būtų šioje vietoje sustoti. Ką išmintingas Prancūzijos politikas, Europos krikštatėvis R. Schumanas pradėjo 1950-aisiais, naujasis prezidentas Emmanuelis Macronas turės progą sėkmingai pratęsti. Reformų kelio Prancūzijai, pirmiausia jos ekonomikai, reikia, kaip ir visai Europai. Tačiau džiaugtis kitų sėkme ir nesiekti pokyčių patiems – kelias į niekur. Skaitykite toliau

Galime daugiau nei uždrausti ar „patrolinti“

Žvelgiant iš šalies neapleidžia įspūdis, kad Lietuvos politiniame gyvenime tebesitęsia televizijos debatų formatas ir kažkur aplink diskusijos dalyvius skraido įkyri musė. Seimo rinkimai įvyko prieš gerą pusmetį, bet Vyriausybėje ir Seime toliau kalbama „kas būtų, jeigu būtų“, tebebandoma įtikinti turint gerų ketinimų, mosikuojama rankomis. Pirmajame plane įsitvirtino alkoholio draudimo epopėja. Be viso šito – nauji apsižodžiavimai.

Atleiskite, kur šiame kontekste yra valstybės tikslai ir kryptingas darbas vardan rezultatų? Negi tik tokie užmojai – pasipliekti viešoje erdvėje ir pasiaiškinti visuomenei, kad, žinote, vėl nesigavo?

Alkoholizmas yra Lietuvos problema. Europoje pakanka pavyzdžių, iš kurių galima mokytis – pirmyn. Bet dar yra esmių esmė – tai, ką akcentuoja ir visos ES institucijos, ir ekonomikos ekspertai, t.y. naujos, konkrečią vertę valstybei ir žmonėms kuriančios darbo vietos.

Tyrimai nemeluoja – Europa sensta, atėjo laikas greitiems ir netradiciniams sprendimams, o čia Lietuvoje mes vis dar skaitome sovietmečiu trenkiantį Darbo kodeksą ir valstiečiai valdžioje sako, kad naujo nebus, jei darbdaviai už visus nepasirašys įsipareigojimo algas kelti. Iš kur tas tikėjimas, kad įstatymais ir kitais popieriniais dokumentais galima uždrausti ne tik alkoholį, bet ir mažas algas? Skaitykite toliau

2 metai iki Britanijos atsiskyrimo nuo ES: kur Lietuvos sprendimai?

Dveji metai skyryboms – viena vertus, ilgas laikotarpis (per tiek laiko juk įmanoma ir persigalvoti), kita vertus – labai ribotas laikas, kai galvoji apie Didžiąją Britaniją ir tai, kad ji plačioje ES valstybių narių šeimoje gyveno penkis dešimtmečius.

Galima ginčytis apie tai, iš išskaičiavimo ar aistros įvyko Jungtinės Karalystės ir ES jungtuvės, bet galiausiai – nebe tai svarbu. Svarbiausia – gražiai išsiskirti, kad tiek ES šalių piliečiai, tiek britų šeimos liktų jei ne patenkintos, tai bent nenuskriaustos. Skaitykite toliau

Vienas savaitgalis mūsų kaimynystėje

Prireikė tik vieno savaitgalio mūsų kaimynystėje, Rusijoje ir Baltarusijoje, ir ratas apsisuko. Taikūs mitinguotojai – sumušti ir apdaužyti, opozicijos lyderiai, tarp jų – esami ir buvę kandidatai į prezidentus – užlaužtomis rankomis. Kai kurie jų – ištisas paras dingę be žinios. Laiko patikrinti KGB metodai.

Metams praėjus

Kuo nustebino V. Putino smogikai? Daugelį Vakaruose – niekuo. Suvokiama, kad ir paviešinti faktai apie premjero D. Medvedevo bei jo aplinkos valdžioje užgyventą „ūkį“ nuo Rusijos glūdumų iki Toskanos – tik „vynuogė“ ant korupcijos torto.

Tuo tarpu Vakaruose abejojančių dėl Baltarusijos pastaruoju metu daugėjo. Ilgainiui radosi vis daugiau norinčių įkvėpti A. Lukašenkos režimo „demokratėjimo“, platesnio „atsivėrimo“ Europai ir Vakarams dūmo. Deja, tarp didesnių entuziastų buvo ir Lietuvos užsienio politikos vairininkai.

Nesakyčiau, kad tai pamoka. Veikiau – skardus žadintuvo skambutis arba priminimas, kad laikas snausti ištiksėjo. Skaitykite toliau

P. Auštrevičius ir 72 europarlamentarai ragina ES peržiūrėti santykius su A. Lukašenkos režimu

Po agresijos prieš taikius mitinguotojus ir opoziciją liberalas Petras Auštrevičius ragina Europos Sąjungą peržiūrėti savo politiką Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos režimo atžvilgiu, įskaitant ir ES suteiktą finansinę paramą šalies valdžios struktūroms.

Tai atspindintį kreipimąsi į Europos Vadovų Tarybos, Europos Komisijos ir Europos Parlamento vadovus parašais parėmė 72 europarlamentarai iš penkių didžiausių EP frakcijų. Laišku griežtai smerkiami Baltarusijos valdžios institucijų veiksmai, nukreipti prieš taikias demonstracijas, vykusias minint Laisvės dieną kovo 25-26 dienomis Minske, bei anksčiau šį mėnesį. Skaitykite toliau

Kokios laisvės norime?

Žmogaus teisės, kaip ir žodžio laisvė, nėra tuščia frazė. Tai nuolatos išbandoma, patikrinama. Atbukimas ir žmogiško jautrumo praradimas yra pavojus, kurį reikia užčiuopti iš karto. Visuomenėje ar politikos lauke svarbūs ne tik lūžiai, slinktys – taip pat.

Galbūt kai kas iš pradžių atrodo kaip nekalti pokyčiai ar eksperimentai. Pavyzdžiui, mūsų socialiniuose tinkluose galima įsitikinti, kiek žmonių šiomis dienomis lengva ranka pasirašo po peticija už mirties bausmę. Šalia to – kiek žmonių ne tik deda savo parašą, bet renkasi, per kokią televiziją mirties bausmė turėtų būti transliuojama, kokiu būdu vykdoma… Čia, Lietuvoje.

Didžiausi išbandymai dažniausiai laukia kritinėse situacijose, po didelių nelaimių, sukrėtimų. Nelaimių, sunkiai suprantamų žmogiškai, deja, turėjome. Bet kokie sukrėtimai privertė dalį Seimo politikų kurti žiniasklaidos cenzūrą įtvirtinančias pataisas, o po to gėdingai, pirštais baksnojant į kitus, tas pačias pataisas atsiimti? Ar čia viso labo politinio nepatyrimo, ar visiškos suirutės ženklai valdančioje daugumoje ir Vyriausybėje? Skaitykite toliau

Petras Auštrevičius: Europos pavasaris: ko reikia, kad jis ateitų

Būtų per daug paprasta, jei sėkmingai Europos ateičiai užtektų vieno plano ar vieno scenarijaus. Šią savaitę Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude’as Junckeris Briuselyje pristatė net penkis Europos ateities kelius – kelius, kuriuose, regis, nebebus Didžiosios Britanijos, bet bus dvidešimt septynios ES valstybės. Būtent šių dvidešimt septynių narių, tarp jų – ir Lietuvos, ateitis dabar turėtų rūpėti labiausiai.

Atvirai kalbant, J.-C. Junckerio „Baltoji knyga“ ir pasiūlymai nei nustebino, nei pribloškė. Galima įvairiai vertinti pačius siūlymus ir jų esmę, galima ginčytis, kiek ir kokių kelių Europai reikia. Vis dėlto manau, kad platesnė politinė ir svarbiausia, pačių europiečių diskusija dėl ateities buvo ir yra reikalinga būtent dabar. Būtų per daug aplaidu ramiai sėdėti ir laukti rinkimų Nyderlanduose, Vokietijoje ar Prancūzijoje rezultatų. Diskusijų reikia šiuo metu, užbėgant populistams, dešinės ir kairės radikalams už akių ir pasiunčiant žinią, kad Europa yra atvira pokyčiams, pasiryžusi keistis. Tą žinią aiškiai turi išgirsti ir valstybės už Europos kontinento ribų. Žinoma, po milžiniškos reikšmės rinkimų Europoje maratono, Bendrijos ateities gaires teks derinti prie naujos realybės, ir šį mėnesį per viršūnių susitikimą Romoje bei Bendrijos 60-mečio jubiliejų vargu ar galima laukti daugiau, nei popiežiaus Pranciškaus palaiminimo.

Viena aišku – lengvo kelio Europai nebus. Kaip ir akivaizdu, kad status quo – pirmasis J.-C. Junckerio pristatytas scenarijus – nėra tinkamas, nes reikštų tik esamų problemų tąsą ir valios stygių. Beje, kaip ir antrasis variantas, nes Europa jau seniai nėra tik bendroji rinka. Politinė sąjunga būtina kaip niekada anksčiau. Europiečiai pavargo nuo vaikščiojimo ratu ir pusėtinų sprendimų. Dabar dvidešimt septynios ES valstybės turi užduoti sau klausimą – „būti ar nebūti“, o ne užimti „parodomosios“ kritikos pozicijas ar svaidytis grasinimais dėl vienos ar kitos jau pasiūlytos Bendrijos perspektyvos.

Taip, daugiausia aistrų kelia J.-C.Junckerio įvardintas trečiasis kelias, kuris iš esmės sutvirtintų kelių greičių Europą. Suprantu Višegrado valstybių reiškiamą nerimą, tačiau jos pačios neskuba giliau integruotis. Reikia pripažinti, kad ES narių klube jau dabar yra valstybių, veikiančių skirtingu greičiu. Turiu omenyje ne tik didžiąsias nares – Vokietiją ar Prancūziją. Net toje pačioje euro zonoje esančios valstybės renkasi skirtingą bendradarbiavimo, įsitraukimo pobūdį. Todėl, mano įsitikinimu, Europai, o kartu ir Lietuvai, naudingiausia išlaikyti gilesnės, greitesnės ir tikresnės integracijos kursą. Mūsų Baltijos valstybių regione dar niekada nebuvo per daug Europos Sąjungos (manantys kitaip, prašau, pateikite argumentų). Savo ruožtu Lietuva dar anaiptol neišnaudojo visų ES galimybių – nepasiekė ekonominės, socialinės ar aplinkosaugos gerovės standartų. Dėl šios priežasties esu stovykloje, pasisakančioje už tai, kad Europa judėtų greičiau ir tuo pat metu giliau. Ar tai penktasis J.-C. Junckerio pasiūlytas scenarijus, reiškiantis „daugiau Europos“? Nebūtinai. Kai kuriais atvejais, mažiau yra daugiau. Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Europos Tarybos vadovai tą puikiai žino.

ES, brėždama savo ateitį, neabejotinai ieškos kompromiso, geriausio bendrojo vardiklio. Yra labai skirtingų pozicijų, Bendrijos valstybių entuziazmas įsitraukti į pokyčius irgi skiriasi. Visgi nemanau, kad galėtų iš pagrindų keistis narystės ar veikimo ES viduje modelis – greičiau bus siekiama rasti geriausią dvidešimt septynių valstybių veikimo kartu variantą. Žinant Lietuvos integracijos istoriją ir vertinant mūsų regioną, norėčiau, kad ES liktų atvira, vieninga, solidari ir veiksminga. Esu tikras, kad europiečiai neleis supaprastinti savo ateities, tarkime, pasirinkdami šūkį „Pirmiausia – Europa“. Nesinorėtų, kad iš Bendrijos liktų tik pokalbių forumas, be realios įtakos pasauliui. Pastarajam irgi reikia stiprios ES, nes būtent ši sąjunga leidžia užtikrinti taiką Europoje ir aplink ją. Ieškant auksinio ES ateities scenarijaus, bus svarbu ne tik pavadinimai ar šūkiai, bet ir atsakymai į esminius klausimus: konkurencinga ekonomika ir naujų darbų vietų kūrimas, veiksmingesnė socialinė politika, sprendimai globalizacijos ir skaitmenizacijos srityse, bendros gynybos stiprinimas ir nauja ES bendrojo biudžeto struktūra. Tai išsprendus, bus aiškesnis ir Europos ateities paveikslas.