Šimtmečio vertas sprendimas

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad mums reikia naujo „Roko maršo“. Matau, kad šiandien yra reikalingų, sakyčiau, šimtmečio vertų sprendimų, kurių neišjudins jokiuose postuose esantys politikai. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu galvoje ir kodėl, tačiau – nuo pradžios.

Kas šiandien jaučia, kad artėja ta vasario 16-oji, kai atkurtai Lietuvai sueis šimtas metų? Kiek pasikalbu – nedaugelis. Taip, profesorius Liudas Mažylis suteikė unikalų pagrindą švęsti, bet kur ta šventinė nuotaika ir kaip mes švęsime 2018-aisiais – su kokia žinia mums kiekvienam, Lietuvai, pasauliui? L. Mažylis tikėjo ir rado. Laikas patikėti ir veikti visiems.

Šimtas – solidus skaičius. Tą šimtą galime ir turime išnaudoti kaip jėgos, valios, vienybės simbolį. Sutapimas: šią savaitę šimtas Seimo narių kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Atrodytų, klausimas rimtas. Taip ir yra – iš esmės Konstitucinio Teismo prašoma paaiškinti, ar po nepriklausomybės atgavimo tūkstančiams emigravus iš Lietuvos galime pripažinti, kad realybė pasikeitė, t. y. kad dviguba pilietybė nebėra ir toliau nebegali būti tiktai tas išimtinai retas atvejis Lietuvos Konstitucijoje.

Vienas svarbus aspektas – Konstitucinis Teismas šiuo klausimu jau tris kartus pasisakė anksčiau. Ateinantį rugsėjį nuomonę išreikš ketvirtą sykį. Ar įvyks stebuklas ir ar bus išaiškinta kitaip? Abejojančių, matau, daugiau nei tikinčių, ypač atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas iki šiol ne kartą sakė – sprendimas dėl Konstitucijos 12-ojo straipsnio ir pilietybės įmanomas tik visuotinio referendumo keliu.

Taigi, ar šimto Seimo narių kreipimasis bei Pilietybės įstatymo pataisos nėra tik „veiksmas dėl veiksmo“, tikrų sprendimų atidėliojimas ir dar vienas pavyzdys, kai tiesiog permetama atsakomybė?

Pasaulio lietuvių bendruomenė, teisės profesoriai, Prezidentūra, Vyriausybė, Seimas – susiskaldę, išsibarstę ir kiekvienas su savo tiesa. Šia dvasia pasitiksime Nepriklausomybės šimtmetį?

Todėl grįžtu prie minties, kad Lietuvai dabar pirmiausia reikia gero, trankaus ir garsaus „Roko maršo“. Švęsti juk dar neuždrausta. Jei medžiagos tautiniam kostiumui pritrūko, gal trispalvėms užteks?

Ta mūsiška tarpinstitucinė vidinių karų tradicija yra kelias į niekur. Todėl reikia naujo piliečių impulso už Lietuvą, su ugnimi širdyje ir laisve priešakyje. Ar tai bus „Roko maršas“, ar kitoks  judėjimas – jokio skirtumo. Svarbu, kad A. Kaušpėdo „Antis“ keliautų ne vien per Lietuvą – ir per  Didžiąją Britaniją, Skandinaviją, Jungtines Amerikos Valstijas. Tam reikia pastangų. Kai žmonės susiburs, valdžia pasirinkimo neturės.

Tiems, kas šiandien save ramina, kad privalomas referendumas dėl pernelyg aukštos kartelės yra iš anksto pasmerktas ir neįvyks, atsakysiu paprastai – priėmus bendrą sprendimą visų valdžių (jos grandžių) užduotis bus pasirūpinti, kad įvyktų. Dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje juk buvo balsuojama kelias dienas, žmonės reiškė savo poziciją ir paštu, o pasiektas rezultatas – 91 proc. balsų „už“.

Suprantu, kad po „Brexit’o“ referendumai atrodo slidus reikalas. Todėl pilietinė, ne politinė iniciatyva dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo (ir platesnio dvigubos pilietybės įteisinimo) yra dar svarbesnė.

Kliūtys baisios, kai jas sureikšmini. Jei nespėsime įtvirtinti internetinio balsavimo, kodėl gi referendumo metu negalėtų veikti laikini mobilūs balsavimo „taškai“ Lietuvoje ir visur, kur tik gyvena Lietuvos piliečiai? Nelaukime, kol užsidarys „Brexit“ ar kokie nors kiti vartai. Galime ir turime patys kurti savo istoriją.

Per pastaruosius 15 metų (2002 – 2016 m.) Lietuvos pilietybės, priėmus kitos valstybės pilietybę, neteko 8 347 žmonės. Šie žmonės galėjo likti Lietuvos piliečiais. Pernai iš Lietuvos išvyko 50 tūkst., o sugrįžo 14 tūkst. žmonių. Kiekvienas turi teisę rinktis savo gyvenimo kelią. Susiskaldyti, atsiriboti ir nutolti galima greitai. Vietoje to, siūlau atviras duris palikti visiems – tai mažiausiai, ką galime padaryti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *