Lietuva ir užsienio politika: ką daryti atsidūrus ant atsarginių suolo?

Prezidentas Valdas Adamkus neseniai ne veltui kalbėjo apie tai, kad Lietuva apleido prieš dešimtmetį rodytą lyderystę Baltijos ir Rytų Europos regione. Prezidentas pasakė, kad likome pasyvūs stebėtojai.

Aš būsiu dar atviresnis. Vertinant užsienio politiką ir Lietuvos vaidmenį bei įtaką regione krepšinio terminais – šiuo metu „šildome“ atsarginių suolą ir rizikuojame, kad išvis liksime už ateinančio čempionato borto.

Lyderystė nėra kokia nors tuščia sąvoka. Tai yra veiksmas. O veiksmų, rezultatų ir pasiekimų užsienio politikos kontekste, ypač tokių, kurie atneštų konkrečios naudos Lietuvai, mes jau seniai nematome.

Pagaliau jaučiu pareigą pasakyti tiesiai šviesiai – atmetus skambią mūsų užsienio politikos vairininkų retoriką, dažniausiai liekame su tuo pačiu. Tai yra – tuščiomis rankomis, nieko neįtikinę, praleidę 20 taškų be atsako. Ką įtikinsi, jei pats netiki ir (ar) nesistengi 100 proc.?

Pasakysiu dar daugiau – iš Lietuvos pastangų užsienio politikoje pradedama šaipytis. Dirbdamas Europos Parlamente, bendraudamas su Europos Komisijos atstovais, eurokomisarais, įvairių šalių europarlamentarais suprantu, kad jie kartais neturi žalio supratimo apie mūsų keliamų problemų esmę. Astravas – tik vienas, ryškiausias pavyzdys. Žinoma, galiu ir toliau visiems pasakoti istoriją nuo pasaulio sukūrimo, Adomo ir Ievos, bet kada tuomet Lietuva gaus naudos, pasieks konkrečių rezultatų?

Atleiskit, tai yra „bardakas“ (žodis netvarka esmės nenusako). Gyvename informacinių karų ir chaoso laikais, tačiau vėl ir vėl įsitikiname, kad mūsų valstybės vadovai šiame fone negali suprantamai ir garsiai artikuliuoti Lietuvos pozicijos ne tik ES lygmeniu, bet ir savo artimiausių kaimynų bei partnerių rate. Visa tai atrodo beviltiškai ir apgailėtinai.

Daug metų nuolatos girdime – dėl visko kalti „kiti“ (mūsų partneriai). Mano atsakymas – daugeliui tiesiog nusibodo mūsų politinis negebėjimas, nenuoširdumas ar kalbėjimas atsukus nugarą.

Pažiūrėkime į tą patį Baltijos regioną. Kaip žinom, Latvija šiomis dienomis dėjo niuksą – nesutiko prisidėti prie mūsų susitarimo dėl bendros Baltijos šalių suskystintų dujų rinkos. S. Skvernelis miglotai prasitarė apie planą B, bet koks jis? Jei mes patys jau dabar netikime dvišalių derybų su (likusiais) estais rezultatu, jei nesitikime, kad tokiu būdu ES palaimins ir skirs paramą SGD laivo „Independence“ išpirkimui – kuo tada užsiimame? Toks veikimas yra mažų mažiausiai neatsakingas.

Sakysite, kas iš to? Tačiau tokius užsienio politikos rezultatus neišvengiamai pajus dauguma Lietuvos šeimų ir verslas – tiesiog mokėsime už dujas daugiau.

Prie šito dar pridėkime šį vidurvasarį Lietuvai išrašytą latvių užsienio reikalų ministro E. Rinkevičiaus „bloką“, kai jis palinkėjo mums „sėkmės“ konkuruojant dėl Baltarusijos krovinių ir pasakė, kad nepajėgs atskirti, kuri elektra pagaminta Astrave, o kuri – kitur. Latviai neabejotinai turi savo interesų flirtuodami su Baltarusija, jie rūpinasi savo uostais, krovinių srautais, darbo vietomis. Ir Lietuva šiuo aspektu yra konkurentė.

Man akivaizdu, kad latviai padarė didelę klaidą, išmainydami Lietuvą į Baltarusiją, europietišką solidarumą ir baltišką partnerystę – į trumpalaikę finansinę naudą su neprognozuojamu diktatorium. Tačiau kai kitos regiono valstybės mato, kaip Lietuvos iniciatyvas (kad ir dėl Astravo elektros boikoto) atmeta tie patys latviai – koks tada tikslas apskritai rinktis prie derybų stalo? Ar čia tik kaimynus turime kaltinti?

Grįžtant prie Lietuvos – daryčiau išvadą, kad iš šitos balos išlipsime tik tada, kai matysime mūsų pačių lyderių konkrečius, išmintingus ir, svarbiausia, aktyvius veiksmus, apjungiančius mus ir mūsų partnerius bendram darbui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *