Kinų drakonas virš Baltijos – apie ką verta pamąstyti

Prieš porą savaičių į Baltijos jūrą įplaukė Kinijos karo laivų grupė, dalyvavusi bendrose pratybos su Rusijos karo laivynu. Beje, vėliau tie patys laivai apsilankė ir Sankt Peterburge Rusijos organizuotuose renginiuose.

Nesu linkęs tikėti, kad karinės pratybos buvo pagrindinė Kinijos laivų pasirodymo Baltijos jūroje priežastis. Kaip strateginę kryptį plėtrą Eurazijoje pasirinkę kinai ne veltui kuria savo naująjį „šilko kelią“ po skambia „One Belt, One Road“ („Vienos juostos, vieno kelio“) iniciatyva, kurios didžiulių investicijų planuose svarbią reikšmę turi ir Klaipėda, ir mūsų kaimynė Baltarusija.

Nauji užmojai

Kinija, kaip antroji pasaulio ekonomika, pastaraisiais metais nesiskundžia ambicijų stygiumi. Klausimas, kokia dalis grandiozinių projektų bus įgyvendinta, bet turime atsižvelgti į užmojus, apimančius visiškai naujus prekybos kelius tūkstančius kilometrų sausuma ir jūromis.

Viena vertus, suprantama, kad Kinija, tapusi „pasaulio fabriku“, nori užsitikrinti nenutrūkstamą savo prekių tiekimą į pasaulio rinkas. Nuo 2013 metų, kai Kinija paskelbė apie savo naujojo „šilko kelio“ iniciatyvą, vėliau įgijusią „Vienos juostos, vieno kelio“ (OBOR) pavadinimą, jau praėjo šiek tiek laiko ir kai kur pradedame matyti rezultatus.

Skelbiamas OBOR projekto tikslas – komunikacijos koridorių, linijų ir kelių infrastruktūros plėtra. Tuo tikslu Kinija įsteigė Azijos infrastruktūros investicijų banką su 100 mlrd. JAV dolerių įstatiniu kapitalu, taip pat įkurtas „Šilko kelio fondas“ su 46 mlrd. dolerių kapitalu. Šiais pinigais finansuojami projektai Kinijoje, Rusijoje, Centrinėje ir Pietryčių Azijoje bei Europoje.

Prieš tūkstantmečius Europa per „šilko kelią“ jau turėjo progą pažinti Kiniją, šiandien kupranugarius ir arklius keičia traukiniai, laivai ir automobiliai.

Eurazijoje gyvena apie 5,1 milijardo (70 proc. planetos) gyventojų, tad kinams ekonominis projekto potencialas abejonių nekelia. Ekspertų skaičiavimais, projektuojami nauji jūrų keliai atrodo labiau ekonomiškai pagrįsti nei sausumos, nes net 80 proc. pasaulinės prekybos vyksta vandenyse.

Kinijos koncentracija į Euraziją anaiptol neatsitiktinė. OBOR projektas apima 65 valstybes, tarp jų – ir Lietuvą. Kinija siekia keisti galios pusiausvyrą pasaulyje, paveikti JAV ir Europos prekybos apimtis, pagerinti sąlygas savo prekių eksportui. Greta to galima matyti prielaidų, kad Kinija nori kurti didesnę kitų rinkų priklausomybę nuo savo valstybės bankų ir fondų (dabartinis „šilko kelias“ numato virš 900 projektų, kuriems įgyvendinti, skaičiuojama, prireiks daugiau kaip 4 trilijonų JAV dolerių). Be to, ne paskutiniai šioje vietoje ir militarizacijos bei geostrateginiai klausimai.

Klaipėdos uosto ir Baltarusijos vaidmuo

Kokia vieta šiame kinų projekte tenka Europai ir Lietuvai? Ekspertai įvardina Klaipėdos uostą kaip vieną iš kertinių taškų Eurazijos koridorių kontekste. Klaipėdos uostas vertinamas kaip svarbi Kinijos prekių patekimo į Europos ir kitas rinkas stotelė.

Tuo metu, kai rytinėje Baltijos jūros pakrantėje Klaipėdai skiriamas išskirtinis dėmesys, kinai taip pat žada investicijas į vieną Rusijos uostų Baltojoje jūroje, turi didelių planų dėl Kirkeneso uosto Norvegijoje, dviejų Islandijos uostų plėtros. Į šiuos ir kitus uostus Kinija artimiausiu metu planuoja investuoti 20 milijardų JAV dolerių. Toks šiuolaikinio „šilko kelio“ veidas šiaurinėje Europos dalyje.

Pietų Europoje kinai ir toliau žada plėtoti jau įsigytą graikų uostą Pirėnuose, taip pat planuojamos investicijos į geležinkelių plėtrą Vakarų Balkanuose Vidurio Europos link.

Bet grįžkime prie Baltijos jūros ir mūsų uostamiesčio. Svarbu, kad Klaipėdos uosto plėtra būtume suinteresuoti (investicijos yra gerai), tačiau dar svarbiau, kad uosto strateginė kontrolė išliktų mūsų rankose. Reikia turėti omenyje, kad uostai dažnai išnaudojami kaip strateginiai taškai ne tiktai prekybos sumetimais.

Kitas dalykas – laukdami traukinių su kroviniais iš Kinijos, turime patys deramai investuoti į savo geležinkelių infrastruktūrą. Tai reikalinga tam, kad Klaipėdos uostas būtų patrauklesnis nei mūsų artimiausių konkurentų.

Lietuvai ne mažiau aktualūs ir Kinijos veiksmai kaimyninėje Baltarusijoje, kurios teritoriją kerta vienas iš kinams svarbių traukinių maršrutų į Vakarus. Reikia atkreipti dėmesį, kad Kinija prie pat Minsko plėtoja pramoninį parką, beje, pavadintą „Didysis akmuo“. Kinija šiam projektui skiria daug resursų, ten koncentruojamasi ir į gynybos pramonės pajėgumus.

Tad Kiniją ir Baltarusiją pradeda sieti vis daugiau bendradarbiavimo taškų, pvz., netgi įtraukiami mokymai kovoje prieš terorizmą. Lyg ir nebūtų kuo stebėtis – kinai visuomet rūpinasi savo investicijų apsauga. Kita vertus, Kinijos atstovai teigia, kad projekto „Didysis akmuo“ saugumu turės pasirūpinti Baltarusija kartu su Kinijos saugumo tarnybų pagalba. Dar vienas pastebėjimas iš kito strateginio „taško“ – darbuotojai iš Kinijos Baltarusijoje stato elektros perdavimo linijas, kurios skirtos Astravo atominėje elektrinėje numatytai pagaminti elektros energijai.

Kaip ir visi dideli transnacionaliniai projektai, Kinijos „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyva turi svarbų saugumo aspektą. Kuo daugiau prekybos ir bendradarbiavimo, tuo didesnis poreikis užtikrinti investicijų garantijas.

Todėl kinų užmojis koncentruotis į jūrinių karinių pajėgų plėtrą yra neatsitiktinis, kaip ir pirmasis Kinijos karo laivų pasižvalgymas Baltijos jūroje. Apskritai OBOR projektas visą Eurazijos kontinentą paverčia labiau susietą – tiek ekonomiškai, tiek politiškai, tad karinių kinų pajėgų žvalgytuves Europoje dar galime išvysti ateityje.

Koks bus Europos atsakas?

„Naujojo pasaulio“ žemėlapio braižymas reiškia, kad Kinijos strateginių interesų ir „žaidimo“ lauku Europa jau tapo.

Reikia pripažinti, kad šiame lauke atsidūręs Senasis žemynas dar neturi iki galo suformuotos strategijos Kinijos atžvilgiu. Be to, ES laviruoja su kur kas labiau ribotais finansiniais resursais (J.-C. Junckerio paskelbtas 315 milijardų eurų investicijų paketas yra laikinas sprendimas).

Tuo metu Rusijai, tapusiai mažesniuoju Kinijos partneriu, tikriausiai teks vis labiau taikstytis su kinų primetamomis taisyklėmis.

Kas dėl JAV ateities – žinoma, JAV ekonomistai turi abejonių, kokią dalį iš savo milžiniškų planų Kinijai pavyks realizuoti. Tačiau neverta pamiršti dar buvusio prezidento B. Obamos sprendimo pasukti į Ramiojo vandenyno regioną, kur iki 2020 m. JAV planuoja laikyti net 60 proc. savo karinių jūros pajėgumų. Gali būti, neatsitiktinai šiame kontekste matome naujus strateginius Kinijos ėjimus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *