Apie mane

Gimiau 1963-iųjų metų gegužės 16 dieną Juodšiliuose, Vilniaus rajone. Tėvas – darbininkas, dirbo vienoje miestelio įmonėje, mama – medicinos seserimi vietos ligoninėje. Penkeriais metais vyresnė sesuo Nijolė – mokytoja.

Augau aplinkoje, kur šalia lietuvių kalbos dažnai girdėdavau rusų ir lenkų. Rusiukai vis sakydavo, kad rusų pagamintos raketos – geriausios pasaulyje, tad lenkiukus agituodavau oponuoti, kad ne viskas, kas rusų – geriausia – tokie buvo mano pirmieji „diplomatiniai“ įgūdžiai. Pradinę mokyklą pradėjau lankyti jau mokėdamas lenkų ir rusų kalbas. Nuo ketvirtosios klasės mokiausi Vilniaus 39-ojoje vidurinėje mokykloje su sustiprintu matematikos mokymu. Anksti pradėjau svajoti apie ekonomisto profesiją, nes visada norėjau Writing pendirbti kruopštų, atsakingą darbą. Mokslai vidurinėje mokykloje sekėsi puikiai – buvau daugelio respublikinių konkursų, olimpiadų laureatas, gerai sekėsi tiek tikslieji, tiek humanitariniai mokslai, ypač kalbos. Pamenu, vakarais kartu su tėčiu nuolatos klausydavomės „Amerikos balso“ radijo laidų, diskutuodavom įvairiais politikos klausimais.

1981 m. įstojau į Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakultetą. Besimokydamas aktyviai dalyvavau Studentų mokslinės draugijos veikloje, taip pat organizuodavau įvairius fakulteto renginius. Čia susipažinau ir su būsimąja žmona Gintare, kuri mokėsi viename kurse. Susituokėme po studijų baigimo, 1989 m. šeimoje auga du sūnūs – Vytenis ir Vainius.

Po studijų baigimo pradėjau dirbti Mokslų akademijoje Ekonomikos institute, kuriam tuomet vadovavo akademikas Eduardas Vilkas, jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu ir įstojau į doktorantūrą.
Dar prieš Kovo 11-osios akto paskelbimą buvau pakviestas dirbti tik besikuriančioje Užsienio reikalų ministerijoje (URM) vyresniuoju specialistu, vėliau tapau ministerijos pirmuoju sekretoriumi. Tuo pačiu metu aktyviai dalyvavau įstatymų kūrime. Kartu su kolegomis ekonomistais išleidome dvi knygas apie rinkos ekonomiką, buvau vienas Laisvosios rinkos instituto steigėjų. 1992-aisiais metais išvykau trumpų diplomatijos studijų į Stanfordo universiteto Hooverio institutą, kur mums dėstė pasaulinio lygio diplomatijos žinovai. Po studijų Amerikoje pradėjau dirbti URM Šiaurės Europos šalių skyriaus vedėju. Po kurio laiko man buvo patikėta įkurti ambasadą Suomijoje. Nuvykęs į Suomiją vos su keliais lagaminais, pradėjau dirbti laikinuoju reikalų patikėtiniu, o įkūrus ambasadą, 1994 metais tapau jauniausiu ambasadoriumi – tuo metu man buvo 31-eri. Gyvenant Suomijoje, ši šalis tapo Europos Sąjungos nare, savo akimis mačiau, kaip keičiasi šalies gyvenimas, įsiliejus į ES.

P.Austrevicius1997-aisiais Lietuvoje pradėta svarstyti galimybė šaliai tapti ES nare. 1998-aisiais grįžau į Lietuvą, kur tapau Ministro pirmininko patarėju užsienio politikos klausimais. Man buvo pavesta kurti Europos komitetą, kuris buvo įsteigtas 1998 m. gegužę ir tapau pagrindiniu pasirengimo narystei Europos Sąjungoje koordinatoriumi. 1999-aisiais metais, atsistatydinus tuometiniam premjerui, pradėjau dirbti Vyriausybės kancleriu. Po metų sugrįžau dirbti į URM, tik šį kartą – ambasadoriumi ypatingiesiems pavedimams. 2001-aisiais tapau Europos komiteto generaliniu direktoriumi ir vyriausiuoju derybininku derybose dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Stengėmės (ir mums pavyko), kad Lietuva taptų ES nare per pirmąjį plėtros etapą, o ne kartu su Rumunija ir Bulgarija, kaip buvo planuota anksčiau. 2004-aisiais sausį buvau paskirtas Lietuvos Respublikos vyriausybės kanclerio pavaduotoju ES reikalams.
Kandidatavau 2004 m. Prezidento rinkimuose. Mane parėmė draugai, šeima, pažįstami ir nepažįstami žmonės. Iki šiol esu visiems be galo dėkingas. Tai buvo intensyvus, netgi varginantis, bet labai įdomus savo patirtimi gyvenimo tarpsnis.

Prabėgus vos keliems mėnesiams kandidatavau LR Seimo rinkimuose. Buvau išrinktas Senamiesčio rinkiminėje apygardoje.  Seime dirbau bene dešimtį metų (2004 – 2014 m.), beveik dvi su puse kadencijos. 

2006 m. pradžioje, negalėdami taikstytis su įsivyravusia korupcija, siaurais grupių interesais, melu ir arogancija,  su bendraminčiais įkūrėme atviros politikos reikalaujančią partiją – Lietuvos Respublikos Liberalų sąjūdį.

2014 m. gegužės 25-osios rinkimuose buvau išrinktas Europos Parlamento nariu. Nuo 2014 m. liepos 1 d. oficialiai tapau EP nariu. Esu Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) frakcijos vicepirmininkas, Žmogaus teisių pakomitečio narys (ALDE frakcijos koordinatorius), Užsienio reikalų komiteto (AFET) narys, delegacijos ryšiams su Afganistanu pirmininkas.

Esu pasižadėjęs kiekvienam iš Jūsų siekti teisingos Lietuvos, išsilavinusios visuomenės ir pasiturinčio žmogaus. Visa tai – mano kelias iki Jūsų ir su Jumis, mielieji.

Nuoširdžiai,

Petras Auštrevičius