Pergalė Europos dienos fone

Ši gegužės 9-oji yra pergalės diena Europai ir europiečiams labiau nei bet kada anksčiau pastaraisiais metais. Be paradų ar maršų – tai liberalios demokratijos pergalė. Vien todėl, kad tie, kurie siekė griauti demokratijos ir vienybės pamatus, įsitikino, kad europiečiai išlieka solidarūs ir atsakingi tada, kai sprendžiama mūsų visų ateitis.

Tačiau pergalė yra skambus pasakymas – ją dar reikės įrodyti, ir, kas ne mažiau svarbu – būtų esminė klaida šioje vietoje sustoti. Ką išmintingas Prancūzijos politikas, Europos krikštatėvis Robertas Schumanas pradėjo 1950-aisiais, naujasis prezidentas Emmanuelis Macronas turės progą sėkmingai pratęsti. Reformų kelio Prancūzijai, pirmiausia jos ekonomikai, reikia, kaip ir visai Europai. Tačiau džiaugtis kitų sėkme ir nesiekti pokyčių patiems – kelias į niekur. Skaitykite toliau

Galime daugiau nei uždrausti ar „patrolinti“

Žvelgiant iš šalies neapleidžia įspūdis, kad Lietuvos politiniame gyvenime tebesitęsia televizijos debatų formatas ir kažkur aplink diskusijos dalyvius skraido įkyri musė. Seimo rinkimai įvyko prieš gerą pusmetį, bet Vyriausybėje ir Seime toliau kalbama „kas būtų, jeigu būtų“, tebebandoma įtikinti turint gerų ketinimų, mosikuojama rankomis. Pirmajame plane įsitvirtino alkoholio draudimo epopėja. Be viso šito – nauji apsižodžiavimai.

Atleiskite, kur šiame kontekste yra valstybės tikslai ir kryptingas darbas vardan rezultatų? Negi tik tokie užmojai – pasipliekti viešoje erdvėje ir pasiteisinti visuomenei, kad, žinote, vėl nesigavo?

Alkoholizmas yra Lietuvos problema. Europoje pakanka pavyzdžių, iš kurių galima mokytis – pirmyn. Bet dar yra esmių esmė – tai, ką akcentuoja ir visos ES institucijos, ir ekonomikos ekspertai, t. y. naujos, konkrečią vertę valstybei ir žmonėms kuriančios darbo vietos.

Tyrimai nemeluoja – Europa sensta, atėjo laikas greitiems ir netradiciniams sprendimams, o čia Lietuvoje mes vis dar skaitome sovietmečiu trenkiantį Darbo kodeksą ir valstiečiai valdžioje sako, kad naujo nebus, jei darbdaviai už visus nepasirašys įsipareigojimo algas kelti. Iš kur tas tikėjimas, kad įstatymais ir kitais popieriniais dokumentais galima uždrausti ne tik alkoholį, bet ir mažas algas? Skaitykite toliau

Dveji metai iki Didžiosios Britanijos atsiskyrimo nuo ES: kur Lietuvos sprendimai?

Dveji metai skyryboms – viena vertus, ilgas laikotarpis (per tiek laiko juk įmanoma ir persigalvoti), kita vertus – trumpas, kai galvoji apie Didžiąją Britaniją ir tai, kad ji plačioje ES valstybių narių šeimoje gyveno penkis dešimtmečius.

Galima ginčytis, ar iš išskaičiavimo, ar aistros įvyko Didžiosios Britanijos ir ES jungtuvės, tačiau galiausiai nebe tai svarbu. Svarbiausia – gražiai išsiskirti, kad tiek ES šalių piliečiai, tiek britų šeimos liktų jei ne patenkintos, tai bent nenuskriaustos. Skaitykite toliau

Vienas savaitgalis mūsų kaimynystėje

Prireikė tik vieno savaitgalio mūsų kaimynystėje, Rusijoje ir Baltarusijoje, ir ratas apsisuko. Taikūs mitinguotojai – sumušti ir apdaužyti, opozicijos lyderiai, tarp jų – esami ir buvę kandidatai į prezidentus – užlaužtomis rankomis. Kai kurie jų – ištisas paras dingę be žinios. Laiko patikrinti KGB metodai.

Metams praėjus

Kuo nustebino V. Putino smogikai? Daugelį Vakaruose – niekuo. Suvokiama, kad ir paviešinti faktai apie premjero D. Medvedevo bei jo aplinkos valdžioje užgyventą „ūkį“ nuo Rusijos glūdumų iki Toskanos – tik „vynuogė“ ant korupcijos torto.

Tuo tarpu Vakaruose abejojančių dėl Baltarusijos pastaruoju metu daugėjo. Ilgainiui radosi vis daugiau norinčių įkvėpti A. Lukašenkos režimo „demokratėjimo“, platesnio „atsivėrimo“ Europai ir Vakarams dūmo. Deja, tarp didesnių entuziastų buvo ir Lietuvos užsienio politikos vairininkai.

Nesakyčiau, kad tai pamoka. Veikiau – skardus žadintuvo skambutis arba priminimas, kad laikas snausti ištiksėjo. Skaitykite toliau

P. Auštrevičius ir 72 europarlamentarai ragina ES peržiūrėti santykius su A. Lukašenkos režimu

Po agresijos prieš taikius mitinguotojus ir opoziciją liberalas Petras Auštrevičius ragina Europos Sąjungą peržiūrėti savo politiką Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos režimo atžvilgiu, įskaitant ir ES suteiktą finansinę paramą šalies valdžios struktūroms.

Tai atspindintį kreipimąsi į Europos Vadovų Tarybos, Europos Komisijos ir Europos Parlamento vadovus parašais parėmė 72 europarlamentarai iš penkių didžiausių EP frakcijų. Laišku griežtai smerkiami Baltarusijos valdžios institucijų veiksmai, nukreipti prieš taikias demonstracijas, vykusias minint Laisvės dieną kovo 25-26 dienomis Minske, bei anksčiau šį mėnesį. Skaitykite toliau

Kokios laisvės norime?

Žmogaus teisės, kaip ir žodžio laisvė, nėra tuščia frazė. Tai nuolatos išbandoma, patikrinama. Atbukimas ir žmogiško jautrumo praradimas yra pavojus, kurį reikia užčiuopti iš karto. Visuomenėje ar politikoje svarbūs ne tik lūžiai, slinktys – taip pat.

Galbūt kai kas iš pradžių atrodo kaip nekalti pokyčiai ar eksperimentai. Pavyzdžiui, mūsų socialiniuose tinkluose matome, kiek žmonių šiomis dienomis lengva ranka pasirašo po peticija už mirties bausmę. Taip pat kiek žmonių ne tik deda savo parašą, bet ir renkasi per kokią televiziją mirties bausmė turėtų būti transliuojama, kokiu būdu vykdoma… Čia, Lietuvoje.

Didžiausi išbandymai dažniausiai laukia kritinėse situacijose, po didelių nelaimių, sukrėtimų. Nelaimių, sunkiai suprantamų žmogiškai, deja, turėjome. Tačiau kokie sukrėtimai privertė dalį Seimo politikų kurti žiniasklaidos cenzūrą įtvirtinančias pataisas, o po to gėdingai, pirštais baksnojant į kitus, tas pačias pataisas atsiimti? Ar čia viso labo politinio nepatyrimo, ar visiškos suirutės ženklai valdančiojoje daugumoje ir Vyriausybėje? Skaitykite toliau

Petras Auštrevičius: Europos pavasaris: ko reikia, kad jis ateitų

Būtų per daug paprasta, jei sėkmingai Europos ateičiai užtektų vieno plano ar vieno scenarijaus. Šią savaitę Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude’as Junckeris Briuselyje pristatė net penkis Europos ateities kelius – kelius, kuriuose, regis, nebebus Didžiosios Britanijos, bet bus dvidešimt septynios ES valstybės. Būtent šių dvidešimt septynių narių, tarp jų – ir Lietuvos, ateitis dabar turėtų rūpėti labiausiai.

Atvirai kalbant, J.-C. Junckerio „Baltoji knyga“ ir pasiūlymai nei nustebino, nei pribloškė. Galima įvairiai vertinti pačius siūlymus ir jų esmę, galima ginčytis, kiek ir kokių kelių Europai reikia. Vis dėlto manau, kad platesnė politinė ir svarbiausia, pačių europiečių diskusija dėl ateities buvo ir yra reikalinga būtent dabar. Būtų per daug aplaidu ramiai sėdėti ir laukti rinkimų Nyderlanduose, Vokietijoje ar Prancūzijoje rezultatų. Diskusijų reikia šiuo metu, užbėgant populistams, dešinės ir kairės radikalams už akių ir pasiunčiant žinią, kad Europa yra atvira pokyčiams, pasiryžusi keistis. Tą žinią aiškiai turi išgirsti ir valstybės už Europos kontinento ribų. Žinoma, po milžiniškos reikšmės rinkimų Europoje maratono, Bendrijos ateities gaires teks derinti prie naujos realybės, ir šį mėnesį per viršūnių susitikimą Romoje bei Bendrijos 60-mečio jubiliejų vargu ar galima laukti daugiau, nei popiežiaus Pranciškaus palaiminimo.

Viena aišku – lengvo kelio Europai nebus. Kaip ir akivaizdu, kad status quo – pirmasis J.-C. Junckerio pristatytas scenarijus – nėra tinkamas, nes reikštų tik esamų problemų tąsą ir valios stygių. Beje, kaip ir antrasis variantas, nes Europa jau seniai nėra tik bendroji rinka. Politinė sąjunga būtina kaip niekada anksčiau. Europiečiai pavargo nuo vaikščiojimo ratu ir pusėtinų sprendimų. Dabar dvidešimt septynios ES valstybės turi užduoti sau klausimą – „būti ar nebūti“, o ne užimti „parodomosios“ kritikos pozicijas ar svaidytis grasinimais dėl vienos ar kitos jau pasiūlytos Bendrijos perspektyvos.

Taip, daugiausia aistrų kelia J.-C.Junckerio įvardintas trečiasis kelias, kuris iš esmės sutvirtintų kelių greičių Europą. Suprantu Višegrado valstybių reiškiamą nerimą, tačiau jos pačios neskuba giliau integruotis. Reikia pripažinti, kad ES narių klube jau dabar yra valstybių, veikiančių skirtingu greičiu. Turiu omenyje ne tik didžiąsias nares – Vokietiją ar Prancūziją. Net toje pačioje euro zonoje esančios valstybės renkasi skirtingą bendradarbiavimo, įsitraukimo pobūdį. Todėl, mano įsitikinimu, Europai, o kartu ir Lietuvai, naudingiausia išlaikyti gilesnės, greitesnės ir tikresnės integracijos kursą. Mūsų Baltijos valstybių regione dar niekada nebuvo per daug Europos Sąjungos (manantys kitaip, prašau, pateikite argumentų). Savo ruožtu Lietuva dar anaiptol neišnaudojo visų ES galimybių – nepasiekė ekonominės, socialinės ar aplinkosaugos gerovės standartų. Dėl šios priežasties esu stovykloje, pasisakančioje už tai, kad Europa judėtų greičiau ir tuo pat metu giliau. Ar tai penktasis J.-C. Junckerio pasiūlytas scenarijus, reiškiantis „daugiau Europos“? Nebūtinai. Kai kuriais atvejais, mažiau yra daugiau. Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Europos Tarybos vadovai tą puikiai žino.

ES, brėždama savo ateitį, neabejotinai ieškos kompromiso, geriausio bendrojo vardiklio. Yra labai skirtingų pozicijų, Bendrijos valstybių entuziazmas įsitraukti į pokyčius irgi skiriasi. Visgi nemanau, kad galėtų iš pagrindų keistis narystės ar veikimo ES viduje modelis – greičiau bus siekiama rasti geriausią dvidešimt septynių valstybių veikimo kartu variantą. Žinant Lietuvos integracijos istoriją ir vertinant mūsų regioną, norėčiau, kad ES liktų atvira, vieninga, solidari ir veiksminga. Esu tikras, kad europiečiai neleis supaprastinti savo ateities, tarkime, pasirinkdami šūkį „Pirmiausia – Europa“. Nesinorėtų, kad iš Bendrijos liktų tik pokalbių forumas, be realios įtakos pasauliui. Pastarajam irgi reikia stiprios ES, nes būtent ši sąjunga leidžia užtikrinti taiką Europoje ir aplink ją. Ieškant auksinio ES ateities scenarijaus, bus svarbu ne tik pavadinimai ar šūkiai, bet ir atsakymai į esminius klausimus: konkurencinga ekonomika ir naujų darbų vietų kūrimas, veiksmingesnė socialinė politika, sprendimai globalizacijos ir skaitmenizacijos srityse, bendros gynybos stiprinimas ir nauja ES bendrojo biudžeto struktūra. Tai išsprendus, bus aiškesnis ir Europos ateities paveikslas.

Kabulas 2017 03 03

ES delegacijos ryšiams su Afganistanu pirmininkas Petras Auštrevičius 2017 m. vasario 20 – 22 dienomis lankėsi Kabule ir grįžęs paskelbė pareiškimą:

„Mūsų vizitas Kabule buvo intensyvus ir palietė daug įvairių temų. Ypač buvo svarbu atkurti ryšius su Afganistano Žemųjų rūmų (Wolesi Jirga) Europos Sąjungos draugystės grupe ir susipažinti su Aukštųjų rūmų (Meshrano Jirga) pirmininku. Bendrame mūsų ir draugystės grupės pareiškime pabrėžėme, kad Afganistano ir Europos Sąjungos valstybių visuomenėms svarbiausia yra tvirtos demokratinės institucijos. Mes aiškiai pasakėmė, kad ir toliau remsime Afganistano pastangas dėl saugumo ir susitaikymo, jeigu bus laikomasi lygybės įstatymų atžvilgiu ir žmogaus teisių. Taika, saugumas ir pastovumas yra socialinio-ekonominio vystymosi, gerovės ir išsilavinimo pagrindas. Be to, mes kartu pasveikinome Briuselio donorų konferencijos 2016-ųjų spalio 4 – 5 d.d. rezultatus. Šiame kontekste, mes akcentavome, kad tarptautinė bendruomenė ir toliau turi remti Afganistaną. Europos Parlamento delegacija pabrėžė, kad ir toliau teiks paramą kovoje su korupcija ir užtikrins skaidrų finansinių resursų valdymą bei atskaitomybę. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, mes sutarėme, kad Europos Sąjungos ir Afganistano bendradarbiavimo susitarimas dėl partnerystės ir plėtros (CAPD) politinius ir ekonominius santykius iškels į aukštesnį lygį. Ir galiausiai, mes paraginome dalykiškai bendradarbiauti dėl migracijos problemų, gerinant sienų apsaugą, patvirtinant prieglobstį tinkamiems pabėgėliams Europos Sąjungoje ir padedant kitiems savanoriškai grįžti namo“.

P. Auštrevičius. Kodėl kreipiausi į JAV senatorius ir kongresmenus

Yra būdas nustoti žaisti pagal svetimas taisykles – pasirašyti ir įtvirtinti savąsias. Kartą pasakiau ir galiu pakartoti – Vakarai toliau apgaudinėja save, jei mano, kad vis atsinaujinančios diskusijos ar skambūs paraginimai privers Rusiją įgyvendinti Minsko susitarimus Rytų Ukrainoje.
Tankai ir apšaudymai Avdijivkoje, naujos žmonių mirtys, tūkstančiai likusių be namų – kokių faktų ar įrodymų apie tai, ką po dvejų metų reiškia Minsko „abrakadabra“, dar trūksta? Vakarams tebeapsiribojant stebėsena, paraginimais, bet nesiryžtant imtis aktyvios gynybos bei prevencijos gali tekti konstatuoti, kad įšaldyto karo zona pasislinko dar arčiau į Vakarus.Kas pajėgus apsaugoti Vakarus ir Ukrainą nuo naujo karinio puolimo? Bendri, suderinti ir aktyvūs ES-JAV veiksmai. Greta to, ES vadovaujama saugumo ir gynybos misija – štai ko reikia Ukrainai, štai kas realiai veiktų.
Klausiate, ar šiandien tai įmanoma, kai prezidento D. Trumpo administraciją jau purto priverstiniai atsistatydinimai, užkulisinių susitarimų iškėlimas dienos švieson? Tikrasis valdžios perėmimas, sustygavimas JAV nebus nei greitas, nei paprastas. Rekomenduočiau nedaryti skubotų išvadų apie naują JAV-Rusijos santykių etapą vien tiktai paskaičius kasrytines prezidento mintis „Twitter“. Lygiai taip pat – neperdegti iš entuziazmo, girdint deklaravimus apie „principinę“ naujos administracijos poziciją Kremliaus atžvilgiu.
JAV veikia ne tik Prezidentas ir jo administracija. Greta yra įtakingi šimtametės liberaliosios demokratijos puoselėtojai – Amerikos kongresmenai ir senatoriai. Todėl būtent jiems išsiunčiau laišką, kuriuo pakviečiau ES ir JAV aktyviai veikti išvien vardan saugumo pasaulyje, nepamirštant Ukrainos. Faktas, jog Kremliui atplėšus Krymą, brutaliai okupavus Donecką, Luhanską, o Avdijivką pavertus minų lauku tolesnis pasyvumas tik paskatins atakas prieš naujus taikinius.Laiške JAV senatoriams ir kongresmenams (kreipimąsi, beje, parašais parėmė dar 41 europarlamentaras) pakviečiau JAV Kongreso narius atvykti į Briuselį ir prisidėti prie aukščiausio lygio konferencijos, kuri atvertų galimybę aiškiai įtvirtinti bendrus veiksmus ir įsipareigojimus ateičiai. Dabar – kaip niekada anksčiau – mums reikia tiesioginio ir atviro dialogo.Laiške pabrėžiau, kad vėl grubiai pažeidinėdamas Minsko susitarimus Kremlius ir jo samdiniai siekia skaldyti ir valdyti. Tai, ar ES ir JAV sugebės duoti atkirtį, bus rimčiausias transatlantinės vienybės išbandymas.Akcentavau, kad atėjo metas parodyti, ar Ukrainai galime pasiūlyti daugiau nei pažadus. Jei Jungtinės Valstijos ar kuri nors ES narė (ar valstybių blokas) bandys pavieniui siekti susitarimo su V. Putinu, taikos Ukrainoje nebus. Vien Vakarų mėginimą siekti tokio susitarimo Kremlius įvertintų kaip silpnumą, ir tai tik pakurstytų didesnę agresiją.Laiške JAV Senatui ir kongresmenams išdėsčiau, kad sankcijos Kremliaus režimui galėtų būti atšauktos tik vienu atveju – jei V. Putinas visiškai patrauktų savo pajėgas iš Ukrainos bei Gruzijos. V. Putinui valantis kojas į Minsko susitarimus, verta priminti Helsinkio baigiamąjį susitarimą, Budapešto memorandumą dėl saugumo užtikrinimo ir kitus svarbius aktus.Stiprybė, ryžtas ir vienybė – ne tušti žodžiai. To reikia norint atbaidyti agresorių. Ne veltui sakoma: kur vienybė – ten galybė. Prisimenant Tadą Kosciušką, Lenkijos ir Lietuvos sukilimo prieš Rusijos imperiją vadą, JAV Nepriklausomybės karo dalyvį, artimą vieno Amerikos tėvų-įkūrėjų Tomo Džefersono draugą – galima nupūsti dulkes nuo nesenstančio šūkio: „Už mūsų ir Jūsų laisvę!“.

 

Europos Parlamento nario, Europos Parlamento pranešėjo dėl Moldovos Petro Auštrevičiaus pranešimas spaudai

2017 vasario 3 d., Briuselis

Europos Sąjungos ir Moldovos santykių pagrindas yra Asociacijos susitarimas, kurio esmė – Moldovos raida remiasi europietišku keliu.

Tai taip pat reiškia, ir tai labai svarbu, kad Moldova yra įsipareigojusi gerbti žmogaus teises bei įstatymus, visų pirma spaudos laisvę.

Be šio pagrindų pagrindo, be nuoširdžios tolerancijos skirtingai nuomonei ir be visų visuomenės sluoksnių įtraukimo į valstybės reikalus negalime tikėtis, kad Moldova sėkmingai vystysis europietišku keliu. Skaitykite toliau