Rinkimų Baltarusijoje cirkas ir „žiūrovų“ plojimai

Nevyniojant į vatą, tai buvo bet kas, tik ne rinkimai. Sovietiniais laikais taip buvo vadinamas šis cirkas. Jeigu protestuotojai ar disidentai šį kartą nebuvo sumušti ir sukišti už grotų – ar tai demokratijos pergalė?

Normalių, demokratinių rinkimų rezultatai gali būti nuspėjami, bet ne užsakomi, kai „tautos vadas“ gauna bemaž tiksliai tiek, kiek pageidavo, ir, kaip teisingai pastebėjo apžvalgininkai, vos keliomis dešimtosiomis procento mažiau už V. Putiną Rusijoje. Ištikimybės ir politkorektiškumo vardan.

Nematau priežasčių, kodėl Vakarai ir Europos Sąjunga dabar turėtų įsitraukti į šį politinį cirką ir tapti to vienintelio pagyvenusio ir vis dar bandančio „linksminti“ dramblio prižiūrėtojais. Arba žiūrovais, plojančiais katučių.

Turiu omenyje ketinamas panaikinti sankcijas A. Lukašenkai ir jo artimiausiai aplinkai, t.y. apie pusantro šimto šio režimo atstovų bei rėmėjų.

Kokią žinią pasiųsime?

Lietuvos užsienio politikos vairininkai, kalbėdami apie ES sankcijų naikinimo galimybę, praleido progą protingai tylai. Net cirko asiliukui aišku, kad Baltarusijoje per pastaruosius du dešimtmečius niekas nepasikeitė – kalbant apie pagrindines žmonių teises, galimybes laisvai reikšti nuomonę, teismus, spaudą ir politinio veikimo prielaidas.

Tarptautinės žmogaus teisių stebėjimo organizacijos savo ataskaitose pažymėjo, kad pastaraisiais metais dar labiau artėjama prie dugno. To negali pakeisti joks parodomasis politinių kalinių paleidimas rinkimų išvakarėse, nes tai buvo pasityčiojimas iš visų tų, kurie atsisakė eiti pakeliui su režimu ir už tai gavo ilgus metus kalėjimo. Tie žmonės, disidentai, įskaitant buvusius A. Lukašenkos varžovus praėjusiuose prezidento rinkimuose, iki šios dienos nėra ir tikriausiai nebus reabilituoti.

Jeigu Vakarai siekė ar norėjo savaip paskatinti Baltarusijos viršūnėles – tarkime, dėl Minsko derybų organizavimo ir tarpininkavimo bandant kalbėtis su V. Putinu, tikrai buvo galima rasti elegantiškesnių būdų, kaip tai padaryti. Dabar iš šalies galėtų atrodyti, tarsi Baltarusija žingsniuoja demokratijos keliu.

ES panaikinus sankcijas tiems, kas prisidėjo priimant sprendimus sodinant disidentus už grotų ar metai iš metų falsifikuojant rinkimus, bus žlugdomas kovojusių ir besipriešinusių tikėjimas bei kovos dvasia apskritai. Disidentai galėtų pasakyti šimtą argumentų, kur ir kodėl Baltarusijoje niekas nepasikeitė. Tačiau po visų šių spektaklių, po „cirko gastrolių“ tarptautinės politikos arenose – kas jais betikės?

Ką jau kalbėti apie tai, jog Lietuvos (ir ES) pašonėje toliau dygsta ant neaišku kokių pamatų statoma Astravo atominė jėgainė, kad Baltarusijoje žadama įkurti jau trečią rusų karinę bazę. Kas dėl atominės elektrinės – jei jau einama konstruktyvaus bendradarbiavimo keliu, pirmas dalykas, kurio Lietuva privalo siekti yra tai, kad Astravo jėgainės saugumo klausimas atsidurtų prioritetinių ES-Baltarusijos klausimų sąraše. Apskritai Vakarai ir ES privalo turėti aiškų planą ateičiai. Kitaip tai yra kelias į dar gilesnę tamsą.

Disidentų veikimo erdvė

Apie Baltarusijoje rengiamų rinkimų techniką ir technologijas turbūt dar bus parašytas ne vienas mokslo darbas, tačiau kai kuriuos turinio dalykus – kas vyksta „prieš“ ir „po“ – galima trumpai aptarti.

Kai kas Vakaruose stebisi, kodėl Baltarusijoje iki šiol jėgų nesuvienija opozicija? Viena pagrindinių priežasčių yra tai, kad ji jau keliolika metų dusinama, naudojant pačius žiauriausius teroro ir persekiojimo būdus. Nepamirškime prieš penkioliką metų ir daugiau dingusių ar paslaptingai mirusių A. Lukašenkos politinių oponentų – Genadijaus Karpenkos, Viktoro Gončaro, Jurijaus Zacharčenkos.

Opozicija virto tiesiog disidentija, kaip būna pačioje tikriausioje diktatūroje. Iš disidentų atimtos bet kokios galimybės realiai dalyvauti politikoje. Jie tegali tik protestuoti, o už tai vėl atsidurti kalėjime. Kaip dažnai nutinka, už pripaišytą piktybinį chuliganizmą. Visi bent kiek aktyvesni ir ką nors dar bandantys pakeisti disidentai yra ne kartą sėdėję už grotų – Nikolajus Statkevičius, Anatolijus Lebedko, Andrejus Sanikovas.

Politiniai judėjimai Baltarusijoje realiai negali iškelti kandidatų į prezidentus. Kai kurie lyderiai bando jungtis į nevyriausybines organizacijas. Tačiau kandidatui reikia surinkti 100 tūkst. parašų, o tai itin sudėtinga, nes žmonės tiesiog bijo pasirašyti – bent 70 proc. šalies ekonomikos ir dar daugiau darbo vietų yra režimo rankose.

Balsų „skaičiavimas“

Baltarusijoje ne kartą praktiškai patikrintas posakis – nesvarbu, kas ir kaip balsuoja, svarbu, kas skaičiuoja balsus. Juos skaičiuoja ilgametė Centrinės rinkimų komisijos pirmininkė Lidija Jermošina, kuriai, beje, ES sankcijos dabar irgi gali būti panaikintos.

Prieš penkiolika metų peržiūrėtame Baltarusijos Rinkimų įstatyme atsirado kelios „naujovės“, kurios prigijo – tai išankstinis balsavimas ir balsų skaičiavimo tvarka. Toks išankstinis balsavimas, kai visą savaitę nuo pirmadienio iki penktadienio prieš pagrindinę rinkimų dieną balsuojama, yra vietos valdžios „išradimas“. Turi laiko šiandien, nenori savaitgalį, gali rinktis – rinkimų komisija visada pasiruošus.

Taip balsuoti ateina darbo kolektyvai, ne tik valdžios įstaigos, nes rinkimų komisija veikia toje pačioje gamykloje, ligoninėje ar kolūkyje. Išankstinio balsavimo balsadėžė naktimis paprastai saugoma uolaus milicininko, t. y. jokie rinkimų stebėtojai negali matyti, kas su ja daroma. Buvo ne kartą įvardinti įtarimai, kad tada rezultatai pakeičiami į „teisingus“, dažniausiai juos pažymint viena ir ta pačia ranka. Oficialiai skelbiama, kad šįkart valdžia iš anksto „pasirūpino“ kone keturiais iš dešimties balsavusių.

Kitas dalykas – dvi atskiros balsavimo dėžės: išankstinio balsavimo ir sekmadieninio balsavimo. Kai balsai skaičiuojami, šios dėžės būtinai sumaišomos – jei būtų skaičiuojama atskirai, skirtumas būtų dramatiškas. Taip užsitikrinama 80 proc. balsavusiųjų parama vienam „kandidatui“, kad jis pats to neįvertintų kaip pažeminimo.

Neatitolins nuo V. Putino

Šalyje, kur valdžios dėka laisvas žodis yra galimas tik paraštėse, sunku tikėtis permainų jų nereikalaujant. Štai kodėl nusivylusiems žmonėms, nebeeinantiems į rinkimus ar sugebėjusiems praėjusį savaitgalį sugadinti balsavimo biuletenį, reikia palikti bent mažą tikėjimo kibirkštį.

Paskutinis ir svarbiausias dalykas, kuris lieka tautai – tai kalba. Viena detalė: Baltarusijoje 1994 metais gimtoji kalba dar buvo vartojama gana plačiai, tačiau režimo dėka ji dabar liko praktiškai tik kaimo mokyklose, aukštajame moksle baltarusių kalbos iš esmės nebėra.

Galima visaip vertinti proginius A. Lukašenkos pakalbėjimus apie Vakarus ar „brolišką“ Rusiją. Tačiau yra pakankamo pagrindo manyti, kad ES sankcijų atšaukimas, priešingai nei kai kas naiviai tikisi, tikrai neatitolins A. Lukašenkos nuo V. Putino. Tokiu būdu tik bus sukurtas pažangos mitas, kuris tiesiog žudo ir taip silpnas režimo oponentų gretas.