Ukrainai gresia lėtas nukraujavimas?

Skolų žudoma Ukrainos ekonomika – pagrindinė Rusijos režimo viltis, nors Kremlius karo ugnį kurstys ir toliau. Ukrainiečiai pasiryžę priešintis, nors laikas bėga ne jų naudai, o Vakarai trypčioja vietoje.

Įvairios niūrios prognozės ryžtą demonstruoti vis bandančiai Ukrainai – ne naujiena nei patiems ukrainiečiams, nei su šios šalies padėtimi susipažinusiems ekspertams bei politikams.

Tačiau bent jau kol kas atrodo, kad Ukrainą ant kelių gali parklupdyti ne karas, o ekonominis paralyžius. Tai pabrėžė Lietuvos europarlamentaras Petras Auštrevičius, šiomis dienomis kartu su kolegomis iš „Ukrainos draugų grupės“ lankęsis ir šalies sostinėje, ir fronte.

Šalis rieda į bedugnę

– Kijeve susitikote su aukščiausiais šalies pareigūnais, o Mariupolyje apsilankėte priešakinėje fronto linijoje.

Ką iš šios dvejopos patirties išskirtumėte labiausiai?

– Itin įstrigo susitikimas su premjeru Arsenijumi Jaceniuku, kurio metu galutinai įsitikinau, kad svarbiausias iššūkis ir didžiausias pavojus šaliai šiuo metu yra netgi ne karas ir tolesnės Rusijos agresijos grėsmė, o bendra ekonominė situacija.

Skolos yra pagrindinė kilpa, smaugianti šalį. Didžioji dalis – per 40 mlrd. dolerių – užkrauta Viktoro Janukovyčiaus laikais.

Riebią dalį savo rankose laiko Rusija, kuri kartu bet kada gali pareikalauti sutarčių už dujas apmokėjimo.

Jeigu ši kilpa nebus atlaisvinta ir jei kreditoriai, su kuriais dabar deramasi, nesutiks jų atidėti ir bent iš dalies nurašyti, šalis galutinai nusiris į ekonominio ir socialinio žlugimo bedugnę, į kurią nevaldomai ritasi toliau.

Vakarai teisūs reikalaudami reformų ir ryžtingesnės kovos su korupcija, kuri išties buksuoja. Tačiau jei nebus atlaisvinta skolų kilpa, niekas nepadės.

– Tačiau karas rytuose taip pat kainuoja. Tai dar vienas Rusijos turimų ekonominio šalies sekinimo įrankių, kuris būtų dar efektyvesnis, jei Ukraina sutiktų su „liaudies respublikų“ specialia autonomija, tačiau jas turėtų dar ir finansuoti?

– Žinoma. Juk Ukraina gynybai dabar turi skirti 5 proc. BVP, o pagrindinis Rusijos tikslas – kad tie regionai ir toliau kybotų ant Kijevo biudžeto.

Visagaliai savanorių batalionai

– Kaip tas karas atrodo iš arti? Juk buvote ne tik Mariupolyje, bet ir viename karščiausių taškų – miesto vartais vadinamame Širokinės kaime. Gal ten ne taip ir karšta, kaip Vakarams sako ukrainiečiai, jei jau jie ryžosi nuvežti ten pulkelį europarlamentarų? Kokios apskritai visuomenės nuotaikos mieste?

– Žinote, išties keistas dalykas – net ir pačiame Mariupolyje dar ne itin justi tas karo alsavimas.

Žinoma, matai daug įtvirtintų patikros punktų, kelias gynybos linijas, apkasus, primenančius Antrąjį pasaulinį karą, bet apskritai mieste gyvenimas vyksta įprasta vaga, nors ir gerokai prislopusia.

Štai ir Valstybiniame technikos universitete studentai nepateikė nė vieno klausimo apie karą, Rusijos agresiją, o teiravosi apie europinės integracijos dalykus, diplomų pripažinimą, galimybes studijuoti Europoje, studentų mainus.

Nežinau, gal taip slepia tą karo baimę, didžiulę psichologinę traumą, kurią, be abejo, patyrė kone kiekvienas.

Kita vertus, žmonės labai nori, kad Vakarai ir jų investuotojai vis dėlto nebijotų likti čia, nebėgtų iš miesto ir regiono.

Tuo metu miesto valdžioje tebėra gausu buvusio regiono šeimininko oligarcho Rinato Achmetono žmonių, jam priklausantys fabrikai dirba visu pajėgumu. Mus lydėjo žmonės iš Aukščiausiosios Rados.

Tačiau taisykles pačiame mieste dabar diktuoja, be abejo, savanorių batalionai, kurie apskritai nepasitiki jokia valdžia – nei politine, nei civiline.

Šis atotrūkis – apskritai vienas ryškiausių visos šiandienės Ukrainos bruožų.

Užtenka žengti dar žingsnelį, ir jau tiesiogiai susiduri su karu. Buvome tame miesto rajone, kurį sausio mėnesį nusiaubė bene didžiausia artilerijos ataka, nusinešusi daugybės žmonių gyvybę. Kaip viskas ten buvo tuomet, taip iš esmės yra ir dabar.

Valdžia tiesiog neturi pinigų ką nors atstatyti ir suremontuoti, o tai, aišku, kerta ir per žmonių pasitikėjimą ja, ir jos autoritetą. Štai kur turėtų būti nukreipti ir Europos pinigai.

Viename tų sugriautų kiemų klausėme žmonių, ką jie mano, kas kaltas dėl to, kas įvyko. Daugelis tiesiog iškalbingai tylėjo.

Į Širokinę, kuri yra visai šalia, mus lydėjo bataliono „Donbas“ atstovai, važiavome šarvuotais visureigiais, lankėmės tame gyvenvietės pakraščio pastate, kur yra priešakinė pozicija, o priešais esančiose kalvose – jau rusų vadovaujamų separatistų pozicijos.

Tiek tas pastatas, tiek visa gyvenvietė nuolat iš ten apšaudoma, matėme didžiules šviežias duobes. Į vieną jų įšoko mus lydintis kariškis, jis buvo apie 1,9 metro ūgio, bet jo galvos nebuvo matyti. Akivaizdu, jog naudojama 120–150 milimetrų ginkluotė, minosvaidžiai.

Pats pastatas – tarsi Donecko oro uosto terminalas. Suvarpytos sienos, perdangos. Apskritai suniokota daugybė kitų pastatų.

Pastato, kuriame buvome, vienos patalpos silikatinių plytų siena perrėžta lyg sviestas. Nuo skeveldros, pasak kariškių, jų draugas, kuris čia gaminosi valgį, išsyk žuvo.

Veikia snaiperiai. Ukrainiečiai pasakojo, jog gal prieš mėnesį sunaikino Rusijos specialiųjų pajėgų grupę – sušaudė granatsvaidžiais. Sąrašas Rusijos vietų, iš kurių, ukrainiečių tvirtinimu, atvyko prieš juos kariauti rusai, itin ilgas.

Mūsų buvimo metu iš tiesų buvo ramu, bet gal ir dėl to, kad gyvenvietėje matėme du Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos visureigius.

Neturiu pagrindo netikėti žmonėmis, kurie visa tai pasakoja. Jie liudija tai, ką mato savo akimis ir dėl ko kasdien lieja savo kraują.

– Tad koks jūsų įspūdis apie Rusijos veiksmus? Ar įmanoma nauja agresija?

– Tokių vietų fronte kaip Širokinė – ne viena.

Būtent jose matyti, jog Rusija tiesiog stengiasi, kad karas rusentų, ir lėtai kaip tanko vikšrai stumiasi į priekį arba tiesiog palaiko nuolatinį spaudimą visoje linijoje, maldamasi vietoje.

Kad ji ir vėl įjungs aukščiausią pavarą, nesitikiu bent iki birželio pabaigos, kai Europos Sąjunga svarstys sankcijų Rusijai klausimą.

www.lrytas.lt – Vytautas Bruveris („Lietuvos rytas“)