P. Auštrevičius. Nekovojame už Ukrainą? Nesutinku

Ar tikrai turime pripažinti, kad neisime kovoti už Ukrainą ir neisime pakeisti Rusijos, nes mes to nepadarysime?

Niekaip negalėčiau sutikti su šia Vygaudo Ušacko, Europos Sąjungos ambasadoriaus Rusijoje, neseniai išsakyta mintimi. Vardan tikslumo, V. Ušacko viešai publikuoti žodžiai buvo tokie: „Mes pirmiausia turime ginti savo interesus, kad ES valstybių, NATO valstybių teritorinis vientisumas būtų apgintas. Privalome paremti Ukrainos ekonomines ir politines reformas, stabilizuoti šalį. Bet savo ruožtu turime pripažinti, kad neisime kovoti ir žūti už Ukrainą ir neisime pakeisti Rusijos, nes mes to nepadarysime. Todėl turime būti realistai ir ieškoti sąlyčio taškų, kaip galime derybomis su Rusija deeskaluoti konfliktą, taip pat ir tęsdami tarpininkavimą tarp Kijevo ir Maskvos, ką darome iki šiol, pavyzdžiui, dėl dujų tiekimo Ukrainai, kitais klausimais.“

Toks išankstinis ES ambasadoriaus pesimizmas ir pralaimėtojo nuostatos stebina. Ar diplomatas iki šiol negali pripažinti fakto, kad Ukrainoje vakar ir šiandien yra kovojama? Ar tai bandymas paneigti, kad kovojame, ar perspėjimas ateičiai – kad nekovosime? Nesuprantu, kodėl iš anksto atmesti atgrasymo ir gynybos priemones, kai Ukrainoje nėra atkurtas stabilumo balansas.

Karinė Rusijos ir jos remiamų pajėgų persvara kaimyninėje valstybėje ir toliau vysto, gilina konfliktą. Ar atsisakydami paramos Ukrainai ginkluote, gynybiniais pajėgumais tai sustabdysime? Abejoju.

Mano įsitikinimu, Ukrainai šiuo metu reikalinga ir karinė pagalba, taip pat ir iš ES valstybių. Tai sąlyga, kuri sudarytų didesnes galimybes apginti Ukrainos suverenumą, į kurį vis dar grubiai kėsinamasi.

Norėčiau priminti, kad ES yra oficialiai konstatavusi, jog parama Ukrainai ginkluote – kiekvienos vastybės narės apsisprendimo reikalas. ES, kaip institucija, niekada nėra pasakiusi, kad mes neisime kovoti už Ukrainą. Todėl ES ambasadoriaus ir didelę patirtį turinčio diplomato teiginiai ir išdėstyti argumentai šiandien – sunkiai suprantami.

Dar keisčiau, kad ES ambasadoriaus mintys šiomis dienomis iš dalies susišaukia su draugystę Kremliui reiškiančio ir pas V. Putiną „ant kilimėlio“ prisistatančio Graikijos premjero A. Cipro žodžiais.

Ir toliau laikausi pozicijos, kad ES ir kitos tarptautinės institucijos neišnaudoja visų galimų paramos priemonių Ukrainai – tarp jų ir saugumo misija, galinti padėti užtikrinti Ukrainos-Rusijos sienų kontrolę, ir didesnis spaudimas priimtų Minsko susitarimo punktų įgyvendinimo link.

Manau, šiandien ypač svarbu tai, kad Lietuvos nelieka pasyvi įvykių stebėtoja, pati aktyviai stiprina savo gynybos pajėgumus ir remia Ukrainą ne tik moraliai, bet ir ginkluote. Tikiu, kad Lietuva tęs pradėtus darbus ir rodys ES tinkamą pavyzdį, kaip deramai apginti savo šalies ir viso regiono saugumo interesus.