P. Auštrevičiaus komentaras: Nepriklausomybės aikštė Ukrainoje ir Lietuvoje
Visą šį savaitgalį Ukraina minės kruvinų įvykių Maidane, Kijevo Nepriklausomybės aikštėje, metines.
Visi, stovėjusieji ir kritusieji Maidane, tvirtai tikėjo, kad tai padės atverti kelią į laisvę, demokratiją ir priartins Europą. Visi troško pokyčių. Per masinius protestus 2014 m. vasario 20 d. žuvo šimtas laisvės gynėjų. Deja, tai nesustabdė kraujo praliejimo. Ukrainiečių laisvės šūksnis pažadino piktą mešką.
Turbūt nedaugelis tikėjosi, kad meška bus tokia pilna įniršio ir įtrauks Ukrainą į tą pragarą, kurį matėme.
Šiandien tikrasis Maidanas ir kova už Ukrainos laisvę bei Nepriklausomybę tęsiasi. Deja, ne visi Europoje suvokia, kad Ukrainoje kaunamasi už mūsų visų laisvę. Tenka su apgailestavimu pripažinti, kad Rusijos valdžia ir toliau vedžioja Europą už nosies, vieną apgavystę keičia kita.
Deja, Europa įsiklauso į Kremliaus gražbylystes, bet neįvertina kone atviro karo kurstymo. Šiandienos įvykių akivaizdoje, minint Maidano metines, Europa vis dar per mažai vieninga.
Jeigu tai nesikeis – rizikuojame prarasti Ukrainą. Solidarumas ir sveika nuovoka – privaloma, nes vėliau agresoriaus draskomai šaliai pagalbos gali tiesiog nebereikėti. Neliks kam padėti. Todėl Europa turėtų pagaliau įsipareigoti Ukrainai taip, kaip ji įsipareigojo Europai pasirašydama Asociacijos sutartį.
Prieš akis laukia naujas išbandymas – turime teisingai suprasti Ukrainos kvietimą į šalį atsiųsti taikdarius. Suprantu, kad esamomis aplinkybėmis sprendimas yra ne iš lengvai įgyvendinamų, ypač matant agresoriaus pajėgų apimtis. Bet koks kitas pasirinkimas? Manau, šioje vietoje taip pat reikia tarptautinės ES policijos misijos įsitraukimo.
Dar viena priežastis, kodėl Ukraina nusipelno didesnės paramos – šalies viduje per metus nuo Maidano įvykių atsirado esminių pokyčių. Nepaisant karo sąlygų, įvyko dveji demokratiški ir skaidrūs rinkimai – išrinktas naujasis valstybės Prezidentas P. Porošenka ir Aukščiausiosios Rados nariai.
Man asmeniškai teko susidurti su naujaisiais Ukrainos parlamento atstovais. Jie yra kitokie žmonės, nei buvo V. Janukovyčiaus laikais – be brangių laikrodžių ir krokodilo odos batų. Parlamento nariai paprasti, dažnam jų tai – pirmasis sąlytis su politika.
Naujai išrinkta Ukrainos valdžia supranta, kad jų darbui taikomi kitokie reikalavimai ir didžiuliai žmonių lūkesčiai. Ukrainiečiai nori greitų rezultatų, tačiau karo nualinta šalis yra atsidūrusi gilioje ekonominėje duobėje. Atsigavimui prireiks nemažai laiko.
Jau greitai, kovo 11-ąją, mes švęsime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį. Dabartinių įvykių kontekste dar aiškiau matome, koks svarbus ir teisingas buvo mūsų istorinis žingsnis. Savo Nepriklausomybės aikštėje tikrąja žodžio prasme galėsime švęsti laisvę tuo metu, kai kitiems už ją vis dar tenka aukoti savo brolius ir seseris.