P. Auštrevičius: „Įstojimas į NATO buvo mažas stebuklas“

2014 04 08 Raktažodžiai: Komentarai , Pozicija
STF14471

Laimis Kavoliūnas www.panskliautas.lt

Panevėžyje apsilankęs Seimo pirmininko pavaduotojas, NATO Parlamentinės Asamblėjos Ekonomikos ir saugumo komiteto pirmininkas Petras Auštrevičius sakė, kad jei Lietuva prieš 10 metų nebūtų tapusi šio kolektyvinės gynybos aljanso nare, dabar jaustumės tarsi fronto linijoje.

Lietuvos įstojimą į NATO lygiai prieš 10 metų P.Auštrevičius pavadino mažu naujai susikūrusios valstybės stebuklu, nes, anot politiko, Lietuva, skirtingai nei buvusio socialistinio lagerio vidurio Europos šalys, neturėjo net vadinamojo socialistinio valstybingumo.

P.Auštrevičius sutiko atsakyti į „Panevėžio ryto“ žurnalisto klausimus.

– Su kokiais sunkumais Lietuvai teko susidurti siekiant narystės NATO?

– Daugelis Vakarų šalių tada į mus žiūrėjo su tam tikru nepasitikėjimu, nes dar neturėjome stiprių valstybinių institucijų, jiems nežinomas buvo mūsų politikos kursas, ar mūsų politikai sugebės laikytis duotų žodžių savo partneriams. Tai buvo pirmas ir sunkiausias mūsų valstybės kūrimosi dešimtmetis. Jo pabaigoje pasigirdo pirmi viltį teikiantys pažadai, o 2002 metais pakvietimas į NATO saugumo prasme buvo didelis stebuklas, taip buvo įvertintos mūsų pastangos ir darbai.

– Ar tuomet visi dabartiniai mūsų partneriai norėjo Lietuvos narystės aljanse?

– Buvo įvairių valstybių. Vienos iš jų pamažu artėjo prie mūsų siūlomų sprendimų, kitos laikėsi atsargaus požiūrio, o trečios į NATO plėtrą žiūrėjo kaip į papildomą, bet nebūtiną atributą. Vis dėlto didesnė dalis buvo mums simpatiją jautusių valstybių, jos padėjo mums atlikti kertinius darbus. O svarbiausioms aljanso šalims – JAV, Vokietijai mums pozityvūs pokyčiai vyko tik įdėjus daug pastangų. Taigi balsų buvo įvairių, bet galop sprendimas dėl mūsų narystės aljanse buvo vienbalsis.

– Kaip manote, kiek pasiteisino žingsnis stoti į NATO?

– Narystės aljanse dešimtmetį galime puikiai įvertinti iš dabarties pozicijų, ypač įvertinant Rusijos agresiją prieš suverenią Ukrainos valstybę ir tai, kaip į šią agresiją reaguoja NATO šalys narės bei Ukrainos kaimynės. Manau, be 2004 metais priimtų sprendimų mes dabar jaustumės tarsi fronto linijoje. Dabar jaučiamės esantys saugioje pusėje, nors įtampa ir tvyro.

Ypač reikėtų išskirti JAV, kaip pagrindinio NATO partnerio, žodžius ir veiksmus. Amerikiečiai pirmi atvyko į Lietuvą ir suteikė papildomas oro policijos palaikymo pajėgas. Tai reiškia, kad mes traktuojami kaip lygiateisiai NATO nariai su vienodomis saugumo garantijomis. O tai labai svarbu.

– Ar pritariate pasakymui: „Jei nemaitinate savo armijos, rytoj maitinsite svetimą“?

– Labai teisingi žodžiai, per Lietuvos istoriją ne kartą patikrinti paties gyvenimo. Stodami į NATO ir kitas organizacijas nuolat sakydavome, kad nesame saugumo vartotojai, mes patys galime kurti saugumą. Mūsų karių dalyvavimas karinėse taikos užtikrinimo operacijose yra akivaizdus to įrodymas. Tačiau tam tikru laiku sustojome pamanę, kad daug kas jau padaryta. Dabar mums reikia rimtai persvarstyti investicijas į krašto gynybą ir iš esmės įvertinti karinio rezervo ruošimo reikalus.

– Ką turėjote omenyje kalbėdamas apie karinio rezervo ruošimo reikalus?

– Nemanau, kad mums reikia sukti šalin nuo profesionalios armijos. Tai yra geras sprendimas, nes kariškiai turi būti vis aukštesnio lygio, kad įsisavintų visą karinę įrangą. Taip pat turime aktyviai dirbti patriotiškumo ir pilietinio pasiruošimo ginti šalį linkme, kad karinės agresijos atveju sugebėtumėme pakelti piliečius ginti savo valstybę. Būtina aktyviau dirbti su jaunimu, vasarą surenkant juos savaitei kitai per metus ir apmokant bazinių ginkluotės dalykų. Turime kalbėti ir apie savanorius, prie kompiuterių galinčius pasipriešinti kibernetinėms atakoms.

– Kaip galėtumėte apibūdinti bendrą valstybės ir pilietinio bendravimo kultūrą?

– Pirmiausia turime nemenkinti savęs, kaip valstybės, galinčios ir privalančios save apginti. Lietuva neturi priešų, bet ir neturi nusiimti kepurės prieš kiekvieną agresorių. Turėtume daugiau laiko skirti bendravimui su mūsų regioniniais partneriais, nebūtinai vien tik su NATO šalimis narėmis. Švedijos politikai dar prieš dvejus metus pasakė, kad karinės agresijos atveju Baltijos šalyse jie nebūtų neutralūs. Negalime tikėtis, kad švedai mus apgins, bet labai svarbu, jog jie pasirengę padėti.

– Ar tarptautinė bendruomenė tinkamai viską daro dėl Ukrainos, šaliai patiriant Rusijos agresiją?

– Norėtųsi daugiau, bet klausimas, ko galėjome tikėtis? Ukraina nėra NATO valstybė narė, kad karinėmis priemonėmis būtų galima ginti jos teritorinį vientisumą ir Krymo aneksiją. Manau, politiškai Vakarai smarkiai pasikeitė į gerąją pusę. Vakarų politikai tikėjo, kad Rusija nesiims atviros agresijos prieš kaimyninę šalį, dabar pagaliau jie atsibudo iš rusiškos žiemos miego.

– Ar iš Vakarų politikų sulaukdavote priekaištų kalbėdami apie Rusijos pavojų?

– Mums dažnai sakydavo, kad sergame perdėta Rusijos baime ir kad nesame objektyvūs. Pastarasis mėnuo parodė, kas buvo objektyvūs. Dabar pradėjo daugiau mūsų klausyti, daugelis Vakarų politikų jau kalba taip pat, kaip mes, o kartais net aštriau. Tikiuosi, kad Vakarai dar ne viską padarė. Ukraina prarado dalį teritorijos, bet būtina sulaikyti toliau šliaužiančią Rusijos agresiją.

– Kaip manote, kokia tarptautinės bendruomenės pagalba Ukrainai dabar svarbiausia?

– Ukraina dabar labiausiai gali padėti pati sau greičiau tvarkydama valstybę. Kol kas Ukrainoje nėra veikiančios valdžios, kariuomenė kritiškai susilpnėjusi, korupcija padarė savo – išvogti rezervai, valstybė ekonomiškai yra prie bedugnės. Žmonės sutrikę, nes įprato netikėti ne kartą juos apgavusia valdžia. Žinoma, turime padėti ukrainiečiams kurti valstybę iš naujo ir pasiekti to, ko jie nori. Jau pasirašyta politinė asociacijos su Europos Sąjunga dalis, dabar reikia padėti ekonomiškai, kad Ukraina pradėtų prekiauti su ES ir taip sukauptų pinigų, reikalingų investuoti į būtiniausias sritis.

Manau, Lietuva privalo padėti Ukrainai reformuojant kariuomenę ir apmokant jos karius. Ukrainos saugumas mums nėra antraeilis dalykas. Jeigu kristų Ukraina, agresoriaus akys nukryptų toliau, o agresyvios politikos išsiplėtimas būtų pavojingas ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.

– Įvykiai Ukrainoje pažadino ir Lietuvos piliečių sąmoningumą.

– Tikiuosi, kad tai yra ne laikinas atsibudimas, kad mes pademonstruosime visai kitos kokybės pilietinę brandą. Nenoriu gąsdinti žmonių, kad štai rusas ateina ir nori mus pavergti. Mūsų pilietinis sąmoningumas turi pasireikšti tų propagandinių laidų nežiūrėjimu ir netikėjimu jomis. Be pilietinės visuomenės atsilaikyti prieš beprotiškos galios galimą agresiją yra labai sudėtinga.

Kitais metais minėsime 25 metų Nepriklausomybės atkūrimo sukaktį, tikiu, kad į minėjimą ateisime su nauju pagrindu ir kad jaunimas nemanys, jog valstybę turi ginti tie, kurie ją gynė 1990 metais. Turime užauginti naują Lietuvos gynėjų kartą.