Devizas – jokių klausimų apie turinį

Nedaryti iš reformų parodijos – tiek, viena vertus, nedaug Prezidentė savo metiniame pranešime paprašė. Kita vertus, žinant valdžioje esančiųjų balansą ir kontekstą, paprašyta buvo, ko gero, per daug.

Tiems, kas praleido pro ausis – rinkimus laimėjusios partijos ir didžiausios Seimo frakcijos vadovas kiek anksčiau šią savaitę pripažino svarbų, savo esme, sakyčiau, pritrenkiantį dalyką. R. Karbauskis, kalbėdamas apie priimtą naują Darbo kodeksą, pasakė: „Aš nenoriu veltis į diskusiją apie turinį“ ir „Mes stengiamės nediskutuoti apie turinį“. Šios dvi citatos, mano galva, yra šios dienos Vyriausybės ir Seimo daugumos darbo atspindys, veidrodis.

Kai įstatymų leidėjas atvirai pripažįsta, kad jam neįdomus turinys dalykų, kurie keičia žmonių gyvenimus, tai yra labai konkreti žinia rinkėjams. Devizas – į turinį nesigilinsim, bet įstatymus priimsim? Labai panašu į tai.

Kodėl ir kaip keisis minimumą uždirbančio Ramūno alga po Vyriausybės mokesčių „patobulinimo“ ir abrakadabros su „Sodra“? Kokia bus apie inovacijas daug kalbančio ir daugiau nei vidutiniškai uždirbančio Sauliaus ateitis? Galų gale, kaip gyvens ponia Aušra, kuriai kasdien rūpi „vidurinioji klasė“?

Ar naujasis „suderėtas“ Darbo kodeksas padės sukurti bent vieną naują darbo vietą ir kodėl du stiprūs universitetai yra geriau nei dvidešimt du? Klausimai tiems, kas gilinasi į turinį.

Vaizdas kuo toliau, tuo labiau ryškėja – greitasis politinio pasitikėjimo kreditas buvo paimtas greitam vartojimui, o esmę rinkėjai turės išsiaiškinti patys. Ar ne panašiai Lietuvos aukščiausi pareigūnai kartais elgiasi ir užsienio politikoje, kaip, pavyzdžiui, vis nusiplaudami ir permesdami kitiems atsakomybę dėl Astravo? Kažkam išties patogiau šį klausimą palikti „trišalei“ branduolinei Putino, Lukašenkos ir Velnio tarybai.

Man, asmeniškai, daugiau nei keista, kai šiomis dienomis Lietuvai gavus skambų antausį iš Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA), kuri net nevertino Astravo jėgainės vietos parinkimo (esą, niekas nepaprašė), nėra jokios reakcijos. Absoliuti ramybė. Lietuvos valdžios atstovų, ministrų, premjero tai nedomina?

Kai politikai viešai pripažįsta, jog norėtų (ir dėl savo pačių ramybės), kad kas nors susitartų vietoje jų, o jiems liktų tik techninis veiksmas – paspausti mygtuką… Visa tai man tik primena, kad turiu dėl ko dirbti ir dėl ko kovoti.