Dveji metai iki Didžiosios Britanijos atsiskyrimo nuo ES: kur Lietuvos sprendimai?
Dveji metai skyryboms – viena vertus, ilgas laikotarpis (per tiek laiko juk įmanoma ir persigalvoti), kita vertus – trumpas, kai galvoji apie Didžiąją Britaniją ir tai, kad ji plačioje ES valstybių narių šeimoje gyveno penkis dešimtmečius.
Galima ginčytis, ar iš išskaičiavimo, ar aistros įvyko Didžiosios Britanijos ir ES jungtuvės, tačiau galiausiai nebe tai svarbu. Svarbiausia – gražiai išsiskirti, kad tiek ES šalių piliečiai, tiek britų šeimos liktų jei ne patenkintos, tai bent nenuskriaustos.
Būtini Lietuvos žingsniai
Tam reikės sėkmingai pereiti nuo vedybų prie registruotos partnerystės. Sutikite, užduotis ne iš paprastųjų, bet precedentas po referendumo rezultatų paskelbimo ir britų Vyriausybės sprendimo jau sukurtas.
Ar graži partnerystė įmanoma, parodys ateinantys dveji metai. Kaip žinia, jeigu Didžioji Britanija iki 2019 m. kovo 30 d. nepasiektų susitarimo su ES dėl išstojimo sąlygų, įvyktų automatinis išstojimas. Tai reikštų chaosą ir didesnius nei planuota nuostolius tiek D. Britanijai, tiek veikiausiai pačiai ES. Todėl geriau rinktis konstruktyvų kelią.
Žinoma, išstodama iš ES, Didžioji Britanija negali tikėtis geresnių sąlygų už tas, kurias dabar turi ES narės. Žinoma, Londonas iki oficialaus patvirtinimo dėl išstojimo turės vykdyti Europos Sąjungai duotus įsipareigojimus, tarp jų – finansinius (kad ir kaip to nenorėtų). Ir, žinoma, ES nepalaikys idėjos, kad derantis dėl išstojimo Londonas kaip derybų kortą naudotų būsimas prekybos ar kitas sąlygas. Dvišaliai susitarimai ar tokių inicijavimas iš britų Vyriausybės pusės reikštų nereikalingą įtampą. Likusios 27 ES valstybės irgi turės atsispirti vilionėms, išlikti vieningos.
Nors dvišaliai susitarimai – neleidžiami, niekas netrukdo ES šalims, kurių didžiulė dalis piliečių šiuo metu gyvena D. Britanijoje, priimti savo piliečiams palankių įstatymų. Kalbu apie Lietuvą. Nepalaikau minties, kad Lietuvos valdžia tiktai reikalautų atsakingo britų valdžios požiūrio ir D. Britanijoje gyvenančių lietuvių teisių, jų socialinių garantijų užtikrinimo. Tai būtinas, tačiau tik vienas žingsnis.
Reikia daryti daugiau ir veikti greičiau – kalbu apie daugybę kartų atidėliotą dvigubos pilietybės idėją. D. Britanijoje gyvenantiems lietuviams reikia pasiųsti aiškią žinią, kad, nepaisant jų sprendimo, visi yra ir bus laukiami čia, Lietuvoje, bei galės išsaugoti mūsų valstybės pasą.
Būtent nuo to Lietuvos Seime reikėjo pradėti diskusiją apie mūsų migracijos problemų sprendimą. Jokiais nacionaliniais susitarimais žmonių atgal nepakviesi. Turime palikti plačiai atvertas duris. Jei žmonės bus priversti atsisakyti Lietuvos pilietybės ir ją praras – nebebus jokių galimybių.
Antras dalykas: Lietuvai turi rūpėti kuo geresnės prekybos sąlygos su Didžiąja Britanija. Vis dėlto ši valstybė yra šiuo metu septinta pagal dydį mūsų eksporto rinka pasaulyje. Kita vertus, reikia galvoti apie britų kapitalo investicijas. Čia rezultatų taip pat pasieksime ne kalbomis, o darbais. Būtina toliau gerinti sąlygas investicijoms, kad jos sudomintų britų investuotojus (ir ne vien tik paslaugų sektoriuje).
Ir trečia: gynybos ir saugumo garantijos. Čia Lietuva turi išlaikyti bendradarbiavimą su britais NATO rėmuose. Mums visais atžvilgiais naudingas, o galbūt – ir kertinis, Didžiosios Britanijos pajėgų buvimas Baltijos regione.
Bendri tikslai
Bendrų, jau išvardintų tikslų, ES šeimoje turi ne vien Lietuva. Kartu su grupe valstybių galėsime kelti rimtus klausimus ir problemas ES lygiu. Klaida būtų likti nuošalėje.
Grįžtant prie „Brexit“ ir šią savaitę Europos Parlamento patvirtintų „raudonųjų linijų“, EP rezoliucijoje aiškiai pažymėta, kad visų piliečių – tiek britų, tiek ES piliečių – teisės negali nukentėti. Man šiek tiek keista, kad viešojoje erdvėje plačiau kalbama tik apie trijų milijonų D. Britanijoje gyvenančių ES piliečių ir virš milijono ES gyvenančių britų teisių apsaugos. Ar likusių šimtų milijonų europiečių ir britų teisės mažiau svarbios?
Ne, todėl iš esmės būtina susitarti, kad D. Britanija (ir savo ruožtu ES) ir toliau vykdytų savo įsipareigojimus, ypač finansinius. Kaip žinia, D. Britanijos įnašas į ES biudžetą pastaraisiais metais buvo trečias pagal dydį.
Šią atsivėrusią spragą dvidešimt septynių ES narių šeima turės užlopyti, nes tiesiog nėra tokios prabangos mažinti investicijas švietimui, naujoms darbo vietoms ir naujoms technologijoms. Europa negali sustoti ar siaurinti savo tikslų.
Galima konstatuoti, kad ES ir D. Britanijos skyrybos bet kokiu atveju reikš praradimus abiems pusėms, bet reikia kelti tikslą tuos praradimus minimizuoti. Artimiausioje ateityje D. Britanijai turi būti sudarytos galimybės toliau dalyvauti daugelyje ES bendradarbiavimo programų, nes tai kartu stiprins ES konkurencingumą. Blogesnės sąlygos D. Britanijai kartu reikštų mažesnes ES galimybes.
Be abejo, skyrybų procese ypatingos paramos reikės Airijai, kurios padėtis ES šalių kontekste bus bene sudėtingiausia. Reikės taikaus sienos sureguliavimo su Šiaurės Airija. Airiai prieš kelis dešimtmečius parodė tvirtą paramą Lietuvai, dabar turėsime progą grąžinti „skolą“.
Taigi, jei Didžioji Britanija per ilgus dešimtmečius taip ir nepamilo Europos Sąjungos, tikiuosi, kad šilti santykiai tarp senų partnerių ir bičiulių bus išsaugoti.