Kokios laisvės norime?
Žmogaus teisės, kaip ir žodžio laisvė, nėra tuščia frazė. Tai nuolatos išbandoma, patikrinama. Atbukimas ir žmogiško jautrumo praradimas yra pavojus, kurį reikia užčiuopti iš karto. Visuomenėje ar politikoje svarbūs ne tik lūžiai, slinktys – taip pat.
Galbūt kai kas iš pradžių atrodo kaip nekalti pokyčiai ar eksperimentai. Pavyzdžiui, mūsų socialiniuose tinkluose matome, kiek žmonių šiomis dienomis lengva ranka pasirašo po peticija už mirties bausmę. Taip pat kiek žmonių ne tik deda savo parašą, bet ir renkasi per kokią televiziją mirties bausmė turėtų būti transliuojama, kokiu būdu vykdoma… Čia, Lietuvoje.
Didžiausi išbandymai dažniausiai laukia kritinėse situacijose, po didelių nelaimių, sukrėtimų. Nelaimių, sunkiai suprantamų žmogiškai, deja, turėjome. Tačiau kokie sukrėtimai privertė dalį Seimo politikų kurti žiniasklaidos cenzūrą įtvirtinančias pataisas, o po to gėdingai, pirštais baksnojant į kitus, tas pačias pataisas atsiimti? Ar čia viso labo politinio nepatyrimo, ar visiškos suirutės ženklai valdančiojoje daugumoje ir Vyriausybėje?
Šį kartą užteko tų, kurie „sukramtė“ šią „teigiamai“ įpakuotą iniciatyvą ir nebuvo užliūliuoti pažadų apie šviesesnį rytojų. Vis dėlto, kokio „gėrio“ ilgimasi? Nesinori kartotis, tačiau daug „gerų“ naujienų be perstojo sklinda mūsų kaimynystėje Rytuose ir jų valstybinėse televizijose. Stiprios rankos prižiūrima, saldžiais žodžiais skelbiama. Ar gyvenimas kam nors dėl to gerėja?
Vienoje iš mūsų kaimyninių valstybių, su kuria turime ilgiausią sieną ir vis dar „kalbamės“ dėl atomo, vykdomos mirties bausmės. 2015 metais Madagaskaras, Fidžis, Surinamas ir Kongas mirties bausmes panaikino, tačiau Lietuvos pašonėje jos tebeegzistuoja.
Norite daugiau faktų? Mirties bausmė yra ne tik Šiaurės Korėjos gėda, ji grąžinta Bahreine, Kuveite, Bangladeše, Indijoje, Omane, Sudane, Indonezijoje, Čade. Mirties bausmės nuosprendžių daugėja Kinijoje, Egipte, Irane, Nigerijoje, Pakistane ir Saudo Arabijoje. Filipinų prezidentas R. Duterte leido vykdyti mirties bausmes be teismo, tiesiog gatvėje. Tokioje realybėje gyvename. Kas norėtų ją pagražinti, apsimesti, kad nieko nevyksta?
Eksperimentai tegul lieka eksperimentais, tačiau kas, jeigu mūsų valdantieji politikai toliau bus nusiteikę pritarti sprendimams, kurių pageidauja žymi visuomenės dalis? Neabejoju, kad į brandos laikotarpį įžengusi Lietuvos demokratija tokius išbandymus pakels, tačiau turime apie tai kalbėtis, reaguoti į perspėjimo signalus.
Šiais laikais net didžiausios pasaulio demokratijos susiduria su naujais fenomenais – kaip antai, mėginama klijuoti etiketes, kas pasaulio žiniasklaidos sraute yra „tiesa“ ir kas yra klastotė („fake news“). Nurodymams ir iš viršaus primestoms taisyklėms nepaklūstanti žiniasklaida spaudžiama į kampą, o būtent ji yra didžiausias mūsų laisvės garantas.
Kai bandoma pataikauti tam tikroms vyraujančioms fobijoms, pati visuomenė dažnai atmeta „geradarius“ politikus, jiems to dar nesupratus. Geranoriškas patarimas mūsų valdančiajai daugumai ir Vyriausybei – nepersistenkite ir nenuvertinkite visuomenės savivaldos instinktų.