P. Auštrevičius. Kodėl kreipiausi į JAV senatorius ir kongresmenus
Yra būdas nustoti žaisti pagal svetimas taisykles – pasirašyti ir įtvirtinti savąsias. Kartą pasakiau ir galiu pakartoti – Vakarai toliau apgaudinėja save, jei mano, kad vis atsinaujinančios diskusijos ar skambūs paraginimai privers Rusiją įgyvendinti Minsko susitarimus Rytų Ukrainoje.
Tankai ir apšaudymai Avdijivkoje, naujos žmonių mirtys, tūkstančiai likusių be namų – kokių faktų ar įrodymų apie tai, ką po dvejų metų reiškia Minsko „abrakadabra“, dar trūksta? Vakarams tebeapsiribojant stebėsena, paraginimais, bet nesiryžtant imtis aktyvios gynybos bei prevencijos gali tekti konstatuoti, kad įšaldyto karo zona pasislinko dar arčiau į Vakarus.Kas pajėgus apsaugoti Vakarus ir Ukrainą nuo naujo karinio puolimo? Bendri, suderinti ir aktyvūs ES-JAV veiksmai. Greta to, ES vadovaujama saugumo ir gynybos misija – štai ko reikia Ukrainai, štai kas realiai veiktų.
Klausiate, ar šiandien tai įmanoma, kai prezidento D. Trumpo administraciją jau purto priverstiniai atsistatydinimai, užkulisinių susitarimų iškėlimas dienos švieson? Tikrasis valdžios perėmimas, sustygavimas JAV nebus nei greitas, nei paprastas. Rekomenduočiau nedaryti skubotų išvadų apie naują JAV-Rusijos santykių etapą vien tiktai paskaičius kasrytines prezidento mintis „Twitter“. Lygiai taip pat – neperdegti iš entuziazmo, girdint deklaravimus apie „principinę“ naujos administracijos poziciją Kremliaus atžvilgiu.
JAV veikia ne tik Prezidentas ir jo administracija. Greta yra įtakingi šimtametės liberaliosios demokratijos puoselėtojai – Amerikos kongresmenai ir senatoriai. Todėl būtent jiems išsiunčiau laišką, kuriuo pakviečiau ES ir JAV aktyviai veikti išvien vardan saugumo pasaulyje, nepamirštant Ukrainos. Faktas, jog Kremliui atplėšus Krymą, brutaliai okupavus Donecką, Luhanską, o Avdijivką pavertus minų lauku tolesnis pasyvumas tik paskatins atakas prieš naujus taikinius.
Laiške JAV senatoriams ir kongresmenams (kreipimąsi, beje, parašais parėmė dar 41 europarlamentaras) pakviečiau JAV Kongreso narius atvykti į Briuselį ir prisidėti prie aukščiausio lygio konferencijos, kuri atvertų galimybę aiškiai įtvirtinti bendrus veiksmus ir įsipareigojimus ateičiai. Dabar – kaip niekada anksčiau – mums reikia tiesioginio ir atviro dialogo.
Laiške pabrėžiau, kad vėl grubiai pažeidinėdamas Minsko susitarimus Kremlius ir jo samdiniai siekia skaldyti ir valdyti. Tai, ar ES ir JAV sugebės duoti atkirtį, bus rimčiausias transatlantinės vienybės išbandymas.
Akcentavau, kad atėjo metas parodyti, ar Ukrainai galime pasiūlyti daugiau nei pažadus. Jei Jungtinės Valstijos ar kuri nors ES narė (ar valstybių blokas) bandys pavieniui siekti susitarimo su V. Putinu, taikos Ukrainoje nebus. Vien Vakarų mėginimą siekti tokio susitarimo Kremlius įvertintų kaip silpnumą, ir tai tik pakurstytų didesnę agresiją.Laiške JAV Senatui ir kongresmenams išdėsčiau, kad sankcijos Kremliaus režimui galėtų būti atšauktos tik vienu atveju – jei V. Putinas visiškai patrauktų savo pajėgas iš Ukrainos bei Gruzijos. V. Putinui valantis kojas į Minsko susitarimus, verta priminti Helsinkio baigiamąjį susitarimą, Budapešto memorandumą dėl saugumo užtikrinimo ir kitus svarbius aktus.
Stiprybė, ryžtas ir vienybė – ne tušti žodžiai. To reikia norint atbaidyti agresorių. Ne veltui sakoma: kur vienybė – ten galybė. Prisimenant Tadą Kosciušką, Lenkijos ir Lietuvos sukilimo prieš Rusijos imperiją vadą, JAV Nepriklausomybės karo dalyvį, artimą vieno Amerikos tėvų-įkūrėjų Tomo Džefersono draugą – galima nupūsti dulkes nuo nesenstančio šūkio: „Už mūsų ir Jūsų laisvę!“.