„Brexit“: kodėl populizmas pasmerktas žlugti

Jungtinės Karalystės ir ES santykį lyginant su sunkiomis žmonių skyrybomis, dabar tęsiasi tas etapas, kai visi scenarijai yra įmanomi. Sakyčiau taip – besiskiriančių pusių daiktai supakuoti, bet vis dar bendruose namuose.

Taigi 3 scenarijai – britų atsisveikinimas pagal susitarimą su ES, išsiskyrimas be jokio susitarimo ar vis dėlto antrasis referendumas? Papildomo referendumo idėja nėra visiškai atmestina, stebint byrančią T. May Vyriausybę ir augantį politinį chaosą. Ypač jei britams tektų rinktis tarp jokio susitarimo su ES ir naujo referendumo – tokiu atveju referendumo rėmėjų gretos gali sustiprėti.

Mano įsitikinimu, „Brexit“ idėja nuo pat pradžios buvo klaida, gimusi iš populizmo ir britų politikų vidaus kovų. Akivaizdu, kad britų skyrybos su ES abiem pusėms yra žalingos bet kokia numanoma forma, nes tai mažų mažiausiai pastato naują sieną tarp žmonių. Sieną ten, kur jos nebuvo ir nereikia.

Dabartinis minkštasis „Brexit” scenarijus ir pirminiame kompromisiniame susitarime pasiektas lankstus pereinamasis laikotarpis, mano įsitikinimu, yra naudingas sprendimas. Tai reikalinga tiek Jungtinės Karalystės, tiek ES (o taip pat – Lietuvos) žmonėms ir verslui.

Prieš 2019 m. kovo 29 d., kai Jungtinė Karalystė, planuojama, nustos būti ES nare ir įsigalios numatytas pereinamasis laikotarpis, galima aiškiau susidėlioti „Brexit” priežastis ir pasekmes.

Pirma. Nuo 2013 m., kai dalis britų konservatorių lyderių nutarė sulošti rizikingą „Brexit” partiją ir pabrėžti Didžiosios Britanijos išskirtinumą ES kontekste, laimėtojų nėra. Toriai – susiskaldę, britų visuomenė – taip pat supriešinta. Taip, dalis kritikos ES atžvilgiu tikrai buvo pagrįsta, bet tai peraugo į populizmą, o iš jo kilęs bandymas perrašyti daugiau nei keturis dešimtmečius trunkančią Jungtinės Karalystės, kaip Europos bendruomenės narės, istoriją nepasiteisino.

Antra. 2016 metų vasarą Jungtinėje Karalystėje vykęs referendumas, kurio rezultatas 52/48 „Brexit” naudai, buvo pavyzdys ne tik to, kaip galima supriešinti visuomenę, bet ir to, kokią įtaką rinkimams gali turėti antieuropietiškos išorės jėgos. Paaiškėjus faktams, kad „Brexit” kampanijoje smaginosi Kremliaus troliai, buvo skleistos melagingos naujienos ir tai buvo daryta su Europai nedraugiškų jėgų finansavimu – ES vis dar bando daryti išvadas investuodama į kibernetinį saugumą ir atsparumą propagandai.

Trečia. „Brexit” susitarimas, kad ir koks jis būtų pasiektas, daugumai britų ir pačių europiečių bus sunkiai suprantamas ne tik dėl savo didžiulės apimties. Iš esmės raštiškas susitarimas tarp Didžiosios Britanijos ir ES yra mėginimas tarp eilučių pasakyti tai, dėl ko sutariama.

Taip pirminiame susitarime gimė tokios sąvokos kaip „bendra muitų teritorija”, kas iš esmės yra muitų sąjungos tąsa. Bet koks laisvo žmonių judėjimo apribojimas, nepaisant susitarimų dėl kapitalo, prekių ar paslaugų, bus didelis Jungtinės Karalystės ir ES pralaimėjimas.

Apskritai viso „Brexit“ reikalo esminis pavojus – tai, kad Europoje vėl pradedamos statyti sienos žmonėms. Nors pagal pirminį susitarimo projektą pavyks išvengti tikrosios sienos tarp Airijos ir Šiaurės Airijos – ir tai yra gerai, tačiau pasekmes po pereinamojo laikotarpio pajus tiek britai, dirbantys ES, tiek europiečiai, įsikūrę Britanijoje.

Todėl „Brexit’ą” galima laikyti politine avantiūra, grąžinančią niūrius prisiminus apie Berlyną. Nei Europai, nei Jungtinei Karalystei tikrai nereikia britų sienos. Šiame politiniame „exit” vis dar galima neužtrenkti durų.