Europa ir nauja jos sėkmės istorija II Mano komentaras
Mažai kas ginčija, kad krizės metu įmanomi ir netgi naudingi esminiai pokyčiai. Ne naktines reformas turiu omenyje, žinoma. Ekonominės ir socialinės krizės, sukeltos visiems jau gerai žinomo viruso, fone šiandien aktualu kalbėti ne vien apie Lietuvą.
Reikia dar kartą aptarti Europos ateitį ir mūsų vaidmenį joje. Būtent nuo mūsų ryžtingų ir aktyvių veiksmų Europos Sąjungoje didele dalimi priklausys, ar po krizės tapsime stipresni ir sėkmingesni, ar liksime pažeidžiami, galbūt – labiau nei kada nors anksčiau.
Gegužės 9-ąją pasitinkame Europos dieną, kuriai pagrindą davė Europos krikštatėvio R. Šumano iniciatyvos ir kalbos po II-ojo Pasaulinio karo, 1950-aisiais. Kur jos mus nuvedė, šiandien matome visi. Dar prieš metus manėme, kad didžiausias ES iššūkis – „Brexit", bet prie bendro problemų „portfelio" gavome koroną. Jungtinės Karalystės premjeras su ja susitvarkė dėka geriausių šalies medikų, Europai, siekiančiai pagyti visomis prasmėmis, dabar prireiks geriausių ir plačiausių politinių sutarimų. Galbūt net tokių, kokių ši Bendrija dar neregėjo.
Ar koronavirusas gali suduoti Europai smūgį, kuris sudraskytų septynis dešimtmečius kantriai kurtą Bendriją, ir – dar svarbiau – pačią Europos bendrystę, vienybę ir taiką? Tikiuos, tikrai ne.
Neabejotinai vienas svarbiausių momentų ES istorijoje – 1985-ieji, kai Žako Deloro vadovaujama Europos Komisija paskelbė Baltąją knygą ir įsipareigojimą įkurti bendrąją Europos rinką. Užmojai dėl vieningos rinkos po kelerių metų virto tikrove, o tai leido ES ekonomikos varikliui pasiekti naujas apsukas, realiai užtikrinti Europos ekonominę gerovę.
Po 2009 m. ekonominės krizės Europai prireikė kone dešimtmečio išsikapstyti iš duobės, sukurti naujus ekonominius instrumentus, atsiradus pakankamai politinės valios ir sutarimo.
Jei netolimoje praeityje Europa ir visas pasaulis kentėjo dėl neatsakingos bankinės sistemos sukeltos paskolų krizės, šiuo metu tenka gelbėti realią, neperkaitusią, bet viruso į lovą paguldytą ekonomiką: šimtus tūkstančių darbo vietų, smulkų, vidutinį ir stambų verslą. Tai nepalyginamai rimtesnė užduotis.
Dirbdamas Europos Parlamente, Briuselyje ir Strasbūre, matau pakankamai ženklų, kad po buvusios krizės ne visos reikiamos išvados buvo padarytos. Koronavirusas aiškiausiai parodė, kad užklupus nelaimei nacionalinės ES šalių vyriausybės vis dar bando gelbėtis po vieną, savarankiškai. Tuo naudojasi Europai priešiškų valstybių propaganda. Deja, taip bus ir ateityje.