Gal karvė nesupranta, bet politikai turėtų
Mažų mažiausiai keista girdėti Lietuvos politines aktualijas, kai mūsų politikai vieną dieną svarsto, ką karvės supranta ir ko nesupranta, o po kelių dienų tiesiog pasiūlo naikinti Energetikos ministeriją… nes patys „nesupranta“, kam tokia reikalinga.
Gyvenimas rodo, kad politikų viešai įvardijamas nesupratimas kartais tėra dūmų uždanga. Dažnai suvokimas yra labai aiškus, bet juk reikia pateikti argumentą, kodėl ko nors nedaryti ar ko nors atsisakyti. Tada ir pradeda panašėti, jog mus tuoj pradės valdyti karvės arba tie, kas mus bando joms prilyginti.
Nesakau, kad tai tik Lietuvos politinį gyvenimą atspindinti situacija. Jokiu būdu. Tačiau pasekmės yra nuspėjamos. Atsisakymas imtis veiksmų, jų imitavimas arba dangstymasis „nesupratimu“ tik gilina problemas. Geopolitikoje už tokias klaidas mokama, nebūtinai iškart, tačiau brangiai.
Apie jau minėtą karvių nesupratimo fenomeną ir savarankiškos Europos valstybių energetikos politikos nereikalingumą esame ne kartą girdėję iš Kremliaus varpinės. Tad yra tinkama proga pakalbėti būtent apie Rusijos valdžios ir Vakarų santykį – tikro ar tariamo nesupratimo aspektu.
Prieš porą savaičių Europos Parlamente inicijavau tarptautinę konferenciją. Joje Vašingtono CATO instituto analitikas, buvęs V. Putino patarėjas Andrejus Illarionovas pasakė štai ką: „Prieš aštuonerius metus, kai Rusija užpuolė Griziją, Vakarai nesugebėjo sukurti efektyvaus Rusijos sulaikymo plano. Tada Gruzijoje buvo apie tūkstantis aukų ir keliasdešimt tūkstančių pabėgėlių. Toks neįgalumas atvedė prie agresijos prieš Ukrainą, kur jau apie dešimt tūkst. aukų ir keli milijonai pabėgėlių. Po to sekė Sirija, kur žuvusiųjų – apie 400 tūkst., o savo namus paliko dešimtys milijonų. Perspėju – jei nebus adekvačiai suprastas V. Putino skleidžiamas pavojus, aukų daugės ir tai persikels į Europą“.
Apie panašius dalykus kalba ir nepatogius klausimus jau ne vienus metus kelia Rusijos demokratai ir disidentai. Tačiau kai kam (Vakaruose taip pat) vis dar patogiau neišgirsti, arba išgirdus – „nesuprasti“.
Ir tada visame šiame fone iš kažkur ataidi balsai, esą ir dabartinės ES sankcijos Rusijai neveikia. Arba prabylama, kad Minsko susitarimų – tarsi nebūta. Lyg ir nėra ko laikytis ir ką vykdyti…
Noriu pasakyti labai aiškiai – išgirskime, neapsimeskime, kad nieko nesuprantame. Tolesnis neveikimas ir problemų ignoravimas REALIAI kainuoja žmonių gyvybes. Jei kam nors labai tolimas ir nesuvokiamas žmonių skausmas Alepe, ar tai reiškia, kad atsibusime tik tada, kai tai pasieks mūsų namų slenkstį?
Sakiau ir sakysiu – Vakarai gali ir turi padaryti daug daugiau, kad sustabdytų įsibėgėjusią tarptautinės įtampos kurstymo ir karo mašiną. Kaip tai įmanoma? Pradėkime nuo to, kad vieną kartą pagaliau reikia nutraukti nešvarių pinigų srautus iš Rusijos į Europos Sąjungą.
Kodėl ES sankcijų sąraše vis dar yra tik vienetai V. Putino aplinkos oligarchų, įtakingų veikėjų ir funkcionierių, kai realybėje jų yra bent pusantro šimto? Kodėl jie toliau sėkmingai mūsų panosėje investuoja nešvarius pinigus? Kodėl pinigai netrukdomai pumpuojami į Europos bankus, nekilnojamojo turto ir kitas rinkas?
Esu tikras, kad Europos Sąjungai neužtenka tik pratęsti esamas sankcijas Rusijai. Laikas suformuoti naują sankcijų paketą, nukreiptą į Kremliaus vadų ir jų tarnų piniginių srautų upės užtvenkimą. Žinoma, ir pati Europa pajustų pasekmes. Tačiau jeigu tai nebus padaryta, Rusija nepasitrauks nei iš Sirijos, nei iš Ukrainos
Čia nepadės kaip burtažodis Lietuvoje ir kitur kartojama „deeskalacija“. Kalbėdami apie ją tiktai deeskaluojamės patys.
Todėl ES valstybių lyderiai, Europos Vadovų Taryba neteko prabangos toliau mindžikuoti arba slėptis už „nesupratimo“ širmos. Galima ir reikia pasiremti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija. Mums būtinas tinkamas ir veiksmingas atsakas.