P. Auštrevičius. Sena nauja koalicija – kelias į niekur

2016 10 28 Raktažodžiai: Komentarai , Pozicija
kalione J.Levickienės nuotrauka

Galbūt jau artimiausiomis dienomis bus paskelbta, kas formuos naują Lietuvos Vyriausybę. Tačiau per šią savaitę po rinkimų daug negražių dalykų į viešumą išlindo. Neaugs pasitikėjimas politikais, politine sistema, kai pirmame plane nuolat šmėžuoja vien partijų vidinės batalijos, rietenos ir nesutarimai. Lietuva kažkur toli kamputyje. Ką tik balsavusiems žmonėms vėl kyla klausimas – ar gali šios valstybės politikai pagaliau dėl ko nors sutarti?

Politinių derybų laikotarpiu skirtingų partijų ir jų vidinės diskusijos – normalu, tačiau mano požiūriu neatrodo normalus pats partijų valdymas. Ką matome viešumoje tose partijose, kurios surinko daugiausia rinkėjų balsų? Matome ne partijas, o kažkokius hibridinius darinius, kur nesuprasi, kas, kaip ir kodėl priima sprendimus. Ar kas žino, kam reikėtų skambinti „valstiečių“ partijoje, kas atsakingas ir kas pristato partijos poziciją? Atrodo, ne tik adresato nėra – nėra net veikiančio telefono. Konservatorių gretose akivaizdžiai matome hibridinio valdymo ženklus ir viražus. Gal baikime vieną kartą žaisti su rinkėjais. Susidaro įspūdis, kad rinkimų laimėtojų pirmasis darbas ir politinių dėlionių tikslas buvo kas tik nori, tik ne naujos, atsakingos strategijos Lietuvai ir valstybei įgyvendinimas. Ar per visą šią savaitę po rinkimų išgirdome kokią nors ambicingesnę idėją? Kalbas apie valstybines vaistines, bankus ir visa kita galima nurašyti kaip porinkiminio spektaklio rekvizitus. Ar kas nors buvo tikrai pasirengęs valdyti Lietuvą, ar bent pasiūlytos valstybinio susitarimo ir darbų plano Lietuvai gairės? Panašu, kad ne, nes rinkimų laimėtojai to dar nesusapnavo. Per praėjusius ketverius metus Vyriausybės užduotis buvo saugumo ir gynybos klausimai. Visur kitur orientuotasi į minimumą. Rezultatai – apytikriai tokie. Tačiau dabar Lietuvai pirmiausia trūks plyš reikia naujų švietimo gairių – bendro susitarimo, kuris, jei toks bus suderėtas, reikš, kad kokybiškai nauja abiturientų karta bus po 12 metų, o gal dar vėliau. Juk neliksime vien tik fermerių ir artojų kraštas, neskaičiuosime, kiek valstiečių dirba laukuose. Reikia ilgalaikių sprendimų, bent dešimtmečiui į priekį. Kas gali tokius pasiūlyti, kur tie strateginiai tikslai? Net pagal IT specialistų skaičių esame ES uodegoje, tad susidėliokime prioritetus, dėl naujų darbo vietų taip pat. Valstybinis oro uostas emigracijos nesustabdys. Žinoma, strategija ir jos įgyvendinimas – ne vienos partijos uždavinys. Visos politinės jėgos turi nusimesti savo rinkimines plunksnas ir pradėti kalbėtis dėl modernios, stipresnės, didesnių galimybių valstybės. Jeigu antrajame Seimo rinkimų ture pusę parlamento narių išrenka gerokai mažiau nei pusė gyventojų, gal pagaliau apsispręskime dėl elektroninio balsavimo (ar kas žino geresnį būdą, kaip į rinkimus pritraukti daugiau jaunimo?). Nebeakėkime to seno nederlingo dirvono. Tas pats galioja ir kitose srityse. Todėl linkiu Lietuvai ir naujai valdančiajai koalicijai (kad ir kokia ji būtų) – nenusismulkinkim, nenusipiginkim, nesusiprimityvinkim. Pakilkime virš partijų interesų, vienadienių ambicijų. Lietuva privalo judėti nauju keliu. Ieškokime, kas mus jungia, ne skiria, ir mums pavyks.