Projektas-žudikas: kas užkoduota dujotiekyje „Šiaurės srautas 2“

2016 04 25 Raktažodžiai: Komentarai , Pozicija

Praėjusią savaitę Berlyne įvyko Lietuvos ir Vokietijos vadovų susitikimas. Jis, be abejonių, atnešė naudos. Po susitikimo tradiciškai apsikeista mandagiomis frazėmis, pareikšta, kad Lietuva ir Vokietija dar niekada nebuvo tokios artimos. Įvertinta ekonominė partnerystė, patikimas sąjungininkės užnugaris. Gražu, tačiau greta šių žodžių yra vienas „bet“.

Vienu svarbiu klausimu Lietuvos ir Vokietijos požiūriai išsiskiria. Konkrečiai – dėl Baltijos jūros dugnu suplanuotos tiesti naujos dujotiekio atkarpos, jungsiančios Rusiją ir Vokietiją – „Nord Stream 2“ arba „Šiaurės srautas 2“.

Šį milijardais vertinamą projektą aš vadinu paprastai – tai yra projektas-žudikas. Kodėl taip manau – neseniai paaiškinau surengtoje konferencijoje Europos Parlamente. Norėčiau pristatyti pagrindinius argumentus.

Pirma. Dujotiekis „Šiaurės srautas 2“ yra projektas-žudikas, nes įgyvendinus jį, kaip planuojama, jau 2019 metų pabaigoje Europa taptų kaip niekad priklausoma nuo vienintelio dujų tiekėjo – Rusijos valdžios kontroliuojamo „Gazprom“ ir iš ten jūros dugnu atkeliaujančio dujų srauto.

Dabar Europą net 39 proc. importuojamų dujų pasiekia vamzdynais iš Rusijos. Skaičiuojama, kad po „Šiaurės srautas 2“ atkarpos paleidimo net 80 proc. rusiškų dujų keliautų vienu maršrutu – tais pačiais vamzdynais. Vien Vokietijoje rusiškų dujų dalis išaugtų nuo 40 iki 60 procentų. Priminsiu – šiuo metu dvylika ES valstybių iš Rusijos vis dar importuoja 75 proc. ar didesnį dujų kiekį. Taigi: kas mūsų laukia 2020-aisiais?

Antra. Dujotiekis „Šiaurės srautas 2“ yra projektas-žudikas, nes jis nebuvo projektuotas ir nebus tiesiamas komerciniais, ekonominiais pagrindais (kad ir kaip tuo siekia įtikinti šio projekto dalyviai ir rėmėjai).

Nepriklausomi energetikos ekspertai sutinka, kad nėra jokios ekonominės logikos ir poreikio investuoti 10 milijardų į du naujus dujų vamzdynus Baltijos jūros dugne. Ypač, kai šiuo metu veikianti pirmoji „Šiaurės srauto“ atkarpa tėra apkrauta viso labo apie 50 proc. savo pajėgumų. Todėl kartoju – tai niekada nebuvo, nėra ir nebus ekonominis projektas. Tai – Rusijos politinis ir geopolitinis projektas.

Trečia. Dujotiekis „Šiaurės srautas 2“ yra projektas-žudikas, nes juo siekiama sugriauti Europos ir atskirų ES šalių vienybę bei solidarumą, o taip pat – susilpninti ar visiškai eliminuoti Ukrainos, kaip tranzitinės valstybės, statusą. Dėl šios priežasties Kijevas ir absoliučiai visos Vidurio bei Rytų Europos šalių sostinės jau dabar dėl aptariamo projekto stovi kitoje barikadų pusėje, nei Rusija ir Vokietija. Ar kas nors suinteresuotas dar labiau pagilinti pleištą, kai vienos šalys dujotiekiu tiesiogiai sujungiamos, o kitos valstybės taip pat kryptingai aplenkiamos? Aišku, kas – Maskva. O Berlynas?!

Ketvirta. „Šiaurės srautas 2“ yra yra projektas-žudikas, nes jis iš esmės prieštarauja Europos energetinės sąjungos idėjai, numatančiai energijos šaltinių įvairovę ir saugius, bent kelis skirtingus energijos tiekėjus bei tiekimo kelius.

Gyvybiškai svarbus Europos interesas turėtų būti ginti saugią energetiką, užtikrinančią dujas rinkos kaina visiems europiečiams ir dujų vartotojams. Toks pat prioritetas turėtų būti išsaugoti ir stiprinti alternatyvius energijos tiekimo šaltinius, tokius kaip suskystintų gamtinių dujų terminalai Lietuvoje ar Ispanijoje.

Europos Komisijos vadovo J.-C. Junckerio pristatytas Europos energetinės sąjungos projektas turėjo užtikrinti konkurencingą, diversifikuotą energijos rinką. Kol kas Komisija toli nuo šio tikslo, kaip ir nuo esamos Europos energetinio saugumo strategijos.

Penkta. „Šiaurės srautas 2“ yra projektas-žudikas, nes Europoje atgimsta „šrioderizmas“. Turiu omenyje buvusio Vokietijos kanclerio vykdytą politiką, kuri atvedė iki to, kad vienos įtakingiausių ES valstybių eksvadovas tampa „Gazpromo“ įrankiu. „Šrioderizmas“ pavojingas, nes šiandien gauname patikimų signalų, kad jis veikia ir dabartinės kanclerės A. Merkel kabinetą.

Nors po susitikimo su prezidente D. Grybauskaite kanclerė pažymėjo, kad svarbus energetinis saugumas, bet tuo pačiu akcentavo projekto komercinį, verslo aspektą. Kaip minėjau, realybėje už projekte dalyvaujančių verslo kompanijų slypi geopolitiniai Kremliaus interesai. Beje, ir dėl to kalbėti apie dujotiekio pajėgumų dvigubinimo įtaką viešai nėra linkęs ir Europos Komisijos vadovas J. -C. Junckeris.

Išvada: vieno recepto, kaip Europai atsispirti griaunančiam „Šiaurės srauto 2“ terminatoriui, nėra. Yra dvi didelės šiame projekte dalyvaujančios valstybės, ir yra mažesnės, suprantančios (ar jau anksčiau įsitikinusios), kokia tikra analogiškų sprendimų kaina. Lietuva tai supranta, nes jau turi veikiantį suskystintų gamtinių dujų terminalą Klaipėdoje ir laivą „Nepriklausomybė“. Būtent šis žodis turėtų būti raktinis.

Europos Komisija, akivaizdžiai įstrigusi tarp Maskvos ir Berlyno įtakų, vis dar gali ir turėtų pasinaudoti savo galiomis – pirmiausia, pateikti išvadą, ar projektas atitinka trečiąjį ES energetikos paketą. Būtent dėl šių akivaizdžių įtakų savo poziciją taip pat turėtų pateikti nepriklausoma tarptautinė teisininkų grupė. To, būdamas Europos Parlamento nariu, reikalausiu. Kai darant esminius sprendimus neužtenka politinės valios ir nėra vertybinio stuburo, reikia pasitelkti teisinius argumentus.