Praėjusį penktadienį Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano prezidentai Maskvoje pasirašė Eurazijos sąjungos steigimo sutartį. Tai reiškia, kad autoritarinės Lietuvos kaimynės vis stipriau vienija pajėgas ir telkiasi aplink Vakarams iššūkį metančią Rusiją.
Kaip Eurazijos sąjungos sutartį vertina Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) narys, liberalsąjūdietis Petras Auštrevičius.
– Į sutarties pasirašymą oficialusis Vilniuje nereagavo. Tyli ir Užsienio reikalų ministerija, ir Prezidentūra. Gal išties neverta jaudintis?
– Penktadienio įvykiai Maskvoje turi didžiulę strateginę reikšmę, nors tądien buvo pasirašyti tik pradiniai dokumentai, o toji sąjunga realiai veikti turėtų pradėti 2015 metais.
Bet iš tiesų keista, kodėl Vilnius toks apsnūdęs.
Momentą tokiems veiksmams jų iniciatorė Maskva pasirinko tikrai puikų. Šiemet minimas SSRS žlugimo dvidešimtmetis, Europa ir visas likęs pasaulis užsiėmęs finansų krize.
Be to, V.Putinas žengia į naująją kadenciją, kuri greičiausiai tikrai nebus paskutinė. Vienas jo pagrindinių politinių šūkių, kuriuo jis patraukia Rusijos rinkėjų mases, – reikia atgaivinti SSRS, kurios žlugimas, pasak jo, buvo „didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa”.
– Taigi gal šie veiksmai yra viso labo visų trijų šalių elito, pirmiausia Rusijos, viešieji ryšiai?
– Tai ne vienintelis motyvas. Vienuoliktoji pasaulio ekonomika Rusija gali vykdyti tokią ekonominę ir socialinę politiką, kuri Vakarų Europos šalyse būtų vadinama „neatsakinga”, be to, ši šalis disponuoja didžiuliais investiciniais ištekliais.
Tad nieko keista, kad Rusija nori plėsti ir stiprinti savo ekonominę ekspansiją.
A.Lukašenka, žinoma, ir toliau mėgins žaisti savo dvejopą žaidimą tarp Rusijos ir Vakarų: „Iš ryto pinigai, vakare – parašas.” Tačiau dabar jau akivaizdu, kad savo išsigelbėjimą ir sąjungininkus ant žlugimo ribos stovinčios Baltarusijos ekonomikos vairininkas mato tik Kremliuje.
Kazachstano ūkis taip pat išgyvena ne geriausius laikus. Neaišku, kas bus po N.Nazarbajevo.
Be to, N.Nazarbajevas, matyt, ieško atsvaros Vidurinėje Azijoje vis didesnę įtaką įgaunančiai Kinijai.
– Kokios kitos šalys gali prisijungti prie šios sandraugos?
– Manau, kad pagrindinis Rusijos taikinys – Ukraina. Bet kokios Rusijos pastangos atkurti savo įtaką posovietinėje erdvėje neįmanomos be Ukrainos – kaip ir Europa neįmanoma be, pavyzdžiui, Vokietijos.
Manau, jog Rusija darys viską, kad V.Janukovyčiaus vadovaujama Ukraina taptų šios sąjungos nare.
Taigi per ateinančius trejus metus spręsis Ukrainos ir apskritai viso šio regiono likimas.
– Bet gal ir šis darinys nebus stipresnis, negu, pavyzdžiui, NVS ar Rusijos bei Baltarusijos sąjunga?
– Taip, visi iki šiol Rusijos kurti dariniai buvo amorfiški ir labiau formalūs.
Tačiau šįkart, manau, reikalas kur kas rimtesnis. Į viršūnę vėl grįžtantis V.Putinas visada siekė realių ir konkrečių rezultatų, tad sieks ir šito.
Kita vertus, iš tiesų neaišku, kiek seno tipo ekonomika, varoma tik nafta ir dujomis, gali pūškuoti į priekį.
Tačiau Rusijos elitas skiria didžiulius pinigus strateginėms investicijoms Vakaruose. Pasaulis tik laižosi, jei gauna galimybę investuoti į Rusiją.
Bet svarbiausia – išaugusios Rusijos gyventojų pajamos. Tai – pagrindinė režimo stabilumo garantija dar bent keliems dešimtmečiams į priekį.
– Ar dabartiniai Rusijos veiksmai neįrodo, kad Maskva į Vakarus žiūri kaip į strateginį priešą ir į savo ekonominės ekspansijos erdvę, o politiškai yra galutinai pasirinkusi azijinę ir konfrontacijos su Vakarais kryptį?
– Akivaizdu, kad Rusijos politinis elitas galutinai yra pasirinkęs autoritarizmo kelią, o į Vakarus žiūri tik kaip į savo materialinės gerovės šaltinį ir strateginių prekių lentyną.
Rusija mato save tiktai panašaus tipo režimų draugijoje ir jų centre.
– Kaip tokiu atveju elgtis Lietuvai?
– Reikia suvokti, kad mūsų pasienis virsta Europos ir Azijos pasieniu.
Tad būtina stiprinti partnerystę: pirmiausia su Latvija ir Lenkija ir dar aiškiau reikalauti demokratinių permainų Rusijoje bei Baltarusijoje.
