Vertinant svarbiausius užsienio politikos uždavinius, kuriuos Lietuva planuoja įgyvendinti artimiausioje ateityje, natūraliai kyla klausimas – ar Lietuva šiandien sau vis dar kelia ambicingą tikslą priklausyti labiausiai išsivysčiusių šalių klubui, siekdama narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO)? Tai jau nėra vien tuščia retorika, nes valstybės, su kuriomis buvome pareiškę norą siekti narystės EBPO, pažengė gerokai toliau. Deja, bet tenka pripažinti, jog Lietuva po 2004 m. sustojo.

 

Priminsiu, kad 2007 m. gegužės mėn. EBPO pradėjo derybas su penkiomis valstybėmis: Rusija, Čile, Estija, Izraeliu ir Slovėnija. Lietuva nepakliūna į perspektyviomis laikomų valstybių grupę. Panašu, jog mums tai ir nėra įdomu.

 

Sunkiai paaiškinamas ir tas faktas, jog būdama vienu iš strateginių šalies užsienio ekonominės politikos tikslų, narystė EBPO nepatenka net į Vyriausybės programą.

 

Norisi šalies valdžiai priminti, jog šiandien, kai kyla klausimas tiek dėl Lietuvos ekonomikos politikos pagrįstumo, tiek jos tolimesnės ekonominės plėtros perspektyvų, narystė EBPO galėtų tapti atsakymu į daugelį klausimų, kurių iki šiol nesugebame atsakyti patys.

 

Narystė EBPO garantuoja investicinį patrauklumą, teikia svarbią informaciją bei galimybę dalintis gerąja patirtimi įvairiose srityse – valstybės valdymo, fiskalinės politikos, švietimo ir kitose. Pažymėtina, jog Lietuvai šiuo metu itin praverstų dalyvavimas EBPO priklausančios Branduolinės Energetikos Agentūros veikloje. Panašu, jog nematydami sprendimų šiose srityse mes esame pasmerkti tolimesniam sąstingiui pasiekus dvi itin svarbias, tačiau tik pradines stoteles – narystę NATO ir ES.