Šiuo metu Lietuvoje vyksta diskusija dėl ekonominės migracijos politikos, ginčijamasi apie poreikius ir galimus sprendimų variantus. Sutarta dėl vieno – Lietuvai nedelsiant būtina aiški ir tikslinga ekonominės migracijos politikos įgyvendinimo strategija. Ir visgi, norėčiau pasidalinti pastarųjų diskusijų metu išsakytomis nuomonėmis, suteikiančia teisę kontra-argumentuoti tiems, kurie mano, jog viskas išsispręs savaime:

 

Nepaisant to, kad ekonominė migracija – ganėtinai senas reiškinys pasaulyje, ir ypač Europoje, kurį mes savo ruožtu vaizdžiai iliustruojame pusės milijono emigravusių tautiečių statistika, - stebina faktas, jog iki šiol šioje srityje vis dar neturime tikslių duomenų. Ekspertai tvirtina, jog šiandien beveik 60 proc. migracijos vis dar yra latentinė. Šalies gyventojai nepasitiki valdžia, netiki jos politika ir nelinkę informuoti apie išvykimą ir sugrįžimą. Tokia akivaizdžiai menka statistinė bazė mums leidžia, deja, tik empiriškai vertinti ir prognozuoti situaciją.

 

Esant šioms aplinkybėms įdomiai skamba tezė, jog tebėra noras Lietuvos ekonominės migracijos politiką formuoti remiantis kitų šalių patirtimi, siekiančia 50-60 praėjusio šimtmečio metus. Drįstu teigti, jog šiuo metu mes naudojamės ES praktiškai laisvos darbo rinkos privalumais ir sąlygotumais, kurie paneigia bet kokius galimus palyginimo, o tuo labiau – pasinaudojimo praėjusio laikmečio šalių patirtimi, variantus. Globalizacija iš esmės pakeitė ekonominės migracijos, kaip reiškinio, sąlygas ir tendencijas. Šiandien nebegalima ignoruoti fakto, jog Lietuva yra tarptautinės rinkos dalis, ir tai mums suteikia galimybę lengviau ir greičiau pritraukti reikalingą darbo jėgos potencialą iš užsienio valstybių. 

 

Keletas minčių apie galimus ekonominės migracijos sprendimo variantus ir jos priežastis bei pasekmes, dėl kurių vyksta diskusijos.

 

Pirma, nepaisant nepatvirtintų duomenų, šiandien šalies ūkyje akivaizdžiai pradeda trūkti darbo jėgos, ypač kvalifikuotos bei tam tikrų profesijų. Ir tai yra ilgalaikis reiškinys, kurį galima pagrįsti ne vienu pavyzdžiu. Vienas iš jų: “Linavai”, jungiančiai pagrindinius Lietuvos vežėjus, šiuo metu trūksta 6200 vairuotojų, kai tuo tarpu norinčiųjų pretenduoti į šias pareigas – vos 13. Kituose ekonomikos sektoriuose darbuotojų trūkumas grasina tapti sistemine problema, ribojančia tolimesnį ekonominį augimą ir gerovės kėlimo galimybes.

 

Reikia ypatingai pabrėžti, kad aukštos kvalifikacijos mokslininkų, tyrėjų, vadovų ir kitų profesijų atstovų pritraukimas į šalį leistų padaryti esminį proveržį pažangą lemiančiose srityse. Todėl tokių darbuotojų, dėl kurių aršiai konkuruojama visame pasaulyje, paieška ir pritraukimas yra ypatingai svarbus.

 

Antra, naivu tikėtis, jog į Lietuvą darbo jėga pradės plūsti iš Europos Sąjungos. Tuo tarpu tol, kol darbo apmokėjimas išlieka toks skirtingas, kad skaičiuojamas ne procentais, o kartais, teks ieškoti kitų alternatyvų. Ekonominė Lietuvos konkurencija ES viduje pareikalaus galbūt dešimtmečio, kad išnyktų tokie dideli darbo užmokesčio lygio skirtumai.

 

Panašu, jog šiuo metu realiausias būtų trečias ekonominės migracijos sprendimo variantas – selektyvinė – tam tikrų profesijų iš nustatytų prioritetinių valstybių – imigracija į Lietuvą. Visgi nereikėtų vadovautis kitų šalių statistika, liudijančia apie 7-8 proc. užsienio darbuotojų dalį šalies darbo rinkoje, kai tuo tarpu šie skaičiai mūsų šalyje tesiekia 1 proc. Tam tikri procentai neturėtų tapti mūsų siekiamybė – Lietuvai turi atrasti savo ekonominės migracijos sprendimo formulę, kurioje darbo jėgos importas gali nesiekti aukščiau paminėtų procentinių dalių.

 

Įvertinant Lietuvos istorinius ryšius ir kultūrines sąsajas, būtų natūralu, jei Lietuva galėtų pasinaudoti reikalingos ir kvalifikuotos darbo jėgos pritraukimu iš Baltarusijos, Ukrainos ir Moldovos.

 

Pasigirsta nuomonių, kad vietoje atsivežtinės darbo jėgos reikia staigiai padidinti darbo užmokestį. Darbdaviai negali staiga pradėti mokėti didesnius atlyginimus – to neleidžia šiuo metu darbo rinkoje susidariusi situacija. Darbo užmokesčio didėjimui reikalingas proporcingai augantis darbo našumas. Darbo rinkoje reikalinga normali konkurencija, būtinas darbo jėgos ir jos kompetencijos paklausos bei pasiūlos balansas.

 

Nepilnai įtikino ir diskusijos metu nuskambėjęs pasiūlymas migracijos problemas spręsti investicijas nukreipiant į šeimos politiką. Gimstamumo skatinimas remtinas ir reikalingas, bet, deja, ilgalaikis procesas, kuris užtrunka keliolika ar keliasdešimt metų. Reikia pripažinti – šis siūlymas sveikintinas, tačiau tai nėra sprendimas šiai kartai. Būtina įsisąmoninti, jog ekonominės migracijos politika – aktyvaus veiksmo reikalaujantis klausimas. Tai nėra savaime besisprendžiantis dalykas. Jau senokai tai supratusios Čekija, Lenkija, Airija šiandien sėkmingai konkuruoja didindamos darbuotojų imigracijos iš užsienio šalių reitingus savo valstybėse.

 

Reikia pripažinti, kad pačioje Lietuvoje turime tam tikrų vidinių resursų pritraukiant papildomų darbuotojų – nenašių sektorių restruktūrizacija; darbuotojų aktyvumo dalyvaujant darbo rinkoje didinimas; darbo produktyvumo kėlimas, investuojant į modernias technologijas ir pan. Šiuos rezervus reikia išnaudoti, tačiau viso to jau gali nepakakti.

 

Sutinku, kad reikia naujai įvertinti valstybės ir darbuotojų bendradarbiavimą, siekiant geriau nustatyti profesinio rengimo poreikius ir formas.

 

Nuomonių ir požiūrių į migracijos reiškinį yra daug, tačiau žinant, jog ateityje migracijos mastai Lietuvoje nežada lėtėti, reikia suskubti pereiti į konstruktyvių sprendimų ir aktyvių veiksmų etapą. Būtina įsisąmoninti ir tai, jog sprendimai glūdi ne skaičiuose – ekonominės migracijos politika turi tapti integralia bendros socialinės-ekonominės politikos dalimi, kuri įvertina ir visuomenės nuomonę šiuo klausimu.

 

Visuomenės nuomonėje neigiamai vertinami ryškesni, negu teigiamų imigracijos pusių suvokimas. 2006 m. Eurobarometro tyrimas parodė, kad Lietuva yra tarp šalių (daugiausia – Rytų Europoje), kuriose tik maža dalis gyventojų pripažįsta imigrantų naudą valstybei (Lietuvoje – 20 proc.,; ES25 vidurkis – 40 proc.).

 

2008 m. Etninių tyrimų centro apklausa atskleidė, kad beveik pusė (47 proc.) apklaustųjų sutinka, jog imigrantų Lietuvoje jau pakanka, o 62 proc. mano, jog atvykstantys užsieniečiai darbininkai gali sukelti socialinių neramumų.

 

Nors dalis visuomenės junta nerimą dėl galimų imigracijos problemų, tačiau absoliuti dauguma neturi išankstinių diskriminacinių nuostatų teisėtai dirbančių užsieniečių atžvilgiu ir pasisako už lygias teises darbe visiems – ir užsieniečiams, ir Lietuvos piliečiams.

 

Laukti, tikintis, kad viskas išsispręs, neturime galimybės. Tikėtis, kad laikas išspręs problemą savaime, nėra realu. Kada galime tikėtis postūmio į priekį šioje srityje? Pradedant ieškoti atsakymo į pastarąjį, vertėtų greta kelti ir kitą klausimą, nemažiau svarbų šių dienų politikos realijų kontekste - ši Vyriausybė yra pajėgi imtis priemonių ir įgyvendinti ekonominės migracijos politiką, ar būsime priversti importuoti pajėgią imtis tinkamų veiksmų valdžią iš užsienio?