Viešojoje erdvėje prasidėjusi diskusija apie daugiabučių renovavimo būdus, valstybės teikiamos paramos gyventojams dydį, rodo, kad valstybė iš esmės neturi aiškios, efektyvios politikos šiuo vienu svarbiausiu nacionaliniu klausimu. Gerai, kad apie tai kalbama, tačiau pastarojo laikotarpio pasiūlymai man kelia didžiulį susirūpinimą.

 

 

Šiomis dienomis kai kurie bankininkai prasitarė, kad reikėtų sumažinti valstybės skiriamą dalį gyventojų parengtiems daugiabučių renovavimo projektams finansuoti. Siekiant išjudinti renovacijos procesą, valstybės dalį siūloma sumažinti iki 15 – 20 procentų. Suprantu, kad bankai pasiruošę kredituoti likusią dalį projektų ir mato puikias verslo perspektyvas, tačiau ir šiandien daugiabučių renovavimo traukinys juda vangiai, nors valstybės nominali parama – 50 proc. Tikėtis, kad jis judės kai valstybė rems vos 15 – 20 procentų – visiškai nerealu.

 

Peršasi išvada, kad tokių siūlymų autoriai nesuvokia ant kokios parako statinės sėdi didžiulė dauguma Lietuvos gyventojų. Vien tik šiais metais šilumos kainos išaugo 30-40 procentų per metus, tikėtina, kad artimiausiu metu jos išaugs dar labiau. Tuo tarpu vidutinis pensijų ir atlyginimų augimas geriausiu atveju siekia 15 - 20 procentų per metus, o kur dar rekordinė infliacija. Akivaizdu, kad šildymo kainoms augant tokiais tempais, vis daugiau žmonių atsidurs ties nemokumo riba. Kas tuomet? Ir toliau plėsim šeimų ratą, kurioms mokamos kompensacijos už šildymą?

 

Akivaizdu, kad brangstančios energetinių išteklių kainos, įpareigoja daugiabučių renovavimui suteikti strateginės svarbos nacionalinio projekto statusą. Pripažinę, kad daugiabučių renovavimas yra nacionalinės svarbos projektas, o jis toks ir yra, problemas, tarp jų ir socialines, spręstume iš esmės.

 

 

Siekdami paspartinti renovacijos traukinį su kolega Gintaru Šileikiu parengėme specialią Šilto būsto programą, kurioje pirmiausia ir siūlome įstatymų lygiu pripažinti, jog daugiabučių renovavimas yra strateginės svarbos nacionalinis projektas.

 

Mūsų įsitikinimu, 50 procentų valstybės parama renovacijos projektams, ką numatome ir siūlymuose, nebūtų pernelyg dosni. Dabartiniais paskaičiavimais vieno daugiabučio atnaujinimas ir apšiltinimas kainuoja apie 2 mln. litų. Taigi, gyventojams tenka maždaug 1 mln. litų išlaidų. Išdalinus šią sumą, jei paskola paimta 10 – 15 metų, tektų mokėti maždaug 100 Lt. per mėnesį. Nors tai regis ir nedidelė suma, tačiau r šiandien reikšminga daugumai pensininkų šeimų. Tuo tarpu statybos darbų kainos nuolat auga. Vargu ar pensininkai, kurių dauguma gyvena daugiabučiuose, leistų sau tokią “prabangą”, ypač jei mažėtų valstybės parama, o gyventojų dalis žymiai išaugtų. Būkime realistai.

 

Šilto būsto programoje taip pat numatome skirti ne mažiau 500 milijonų litų daugiabučių ir individualių namų energijos taupymo projektų finansavimui. Šiuo metu valstybės skiria – 52 mln. litų. Galima sakyti, tai katino ašaros. Kad renovacija iš tiesų pajudėtų, finansavimas turėtų būti 10 kartų didesnis. Tokiu atveju per metus būtų galima atnaujinti mažiausiai 500 namų. Be kita ko, Šilto būsto programoje numatome skatinti atsinaujinančių šaltinių panaudojimą individualiuose gyvenamuosiuose namuose, tam skiriant ir valstybės paramą.

 

Kitas dalykas renovacijai įgalinti – projektų rengimo ir tvirtinimo eigos standartizavimas. Visi Lietuvos daugiabučiai, kuriuos reikia renovuoti, yra standartiniai, tad ir jų renovavimo projektai turėtų būti ruošiami ir tvirtinami pagal nusistovėjusią standartinę tvarką, kad kiekvieną kartą toks projektas nebūtų kaip koks pasaulio stebuklas. Įsivaizduokite, jei daugiabučių bendrijai, neturinčiai jokių administracinių resursų, reikėtų tik pateikti prašymą, užpildyti elementarią lentelę, o projekto parengimu pasirūpintų atsakingos institucijos..? Toks palengvinimas ir tvarkos standartizavimas taip pat labai paspartintų renovacijos procesą. Šilto būsto programoje siūlome, kad sprendimai dėl programos lėšų skyrimo daugiabučių gyventojams būtų priimami ne vėliau kaip per 30 dienų.

 

 

Šiuo metu valstybė eina lengvesniu keliu. Vyriausybė, skirdama vos 52 mln. Lt. renovavimui, dvigubai tiek skiria kompensacijoms už šildymą. Ir čia, matyt, glūdi didžioji politikos paslaptis – norima žmones laikyti „ant“ socialinių kompensacijų „pavadėlio“, vykdant trumparegę socialinę politiką. Tuo tarpu vieną kartą padarytos būsto atnaujinimo investicijos ne tik padidintų nekilnojamo turto vertę, bet ir gerokai sumažintų kompensacijų poreikį.

 

Jeigu ir toliau norime improvizuoti būsto renovavimo tema, galime laikytis dabartinės valdžios pozicijos, bet aš manau, kad to neleis nei pati energetinė situacija – šildymo kainos, nei žmonių kantrybė. Pastarieji tyrimai rodo, kad net 82 proc. Žmonių susirūpinę dėl didelių šildymo sąskaitų ir augsiančių šilumos kainų. 86 proc. Lietuvos gyventojų gyvena senos statybos namuose, reikalaujančiuose renovacijos. Štai ir atsakymas. Todėl siūlau nebeteikti siūlymų, kurie yra nerealūs ir neatitinka nei ekonominės, nei socialinės padėties, nes akivaizdu, kad vienintelis sprendimas atitinkantis ekonomines ir socialines Lietuvos gyvenimo realijas yra spartus daugiabučių renovavimo procesas, skiriant jam reikiamą valstybės paramą.

 

Petras Auštrevičius