Panašu, kad europiečiai skeptiškai vertina kalbas apie klimato kaitą, o ypač apie galimą klimato atšilimą. Ši žiema europiečius vėl privertė krūpčioti išgirdus žinias apie krentančią temperatūrą ir dujų slėgį dujotiekiuose iš Rytų.
Užsitęsęs Rusijos ir Ukrainos ginčas dėl dujų tiekimo sąlygų atšaldė daugelio europiečių namus, nutrūkus dujų tranzitui į Europą. Prireikė beveik dviejų savaičių, kol sausio 8 d. buvo pasiektas susitarimas dalyvaujant Europos Sąjungos atstovams dėl nepriklausomų stebėtojų grupės sudarymo. Tai dar ne sprendimas atnaujinti dujų tiekimą, o tik nepriklausomų stebėtojų grupės sudarymas! Taip, tai tik prielaida atnaujinti dujų tiekimą šąlančiai Europai, tačiau ir šis sprendimas pareikalaus išmonės ir netgi spaudimo iš ES pusės Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu.
Stebėtojų grupę sudaro atstovai iš Rusijos Energetikos ministerijos, Ukrainos Kuro ir Energetikos ministerijos, Europos Komisijos dujų gamintojų, pirkėjų ir transportuotojų bei nepriklausomų ekspertų. Grupė privalės kontroliuoti sudarytų kontraktų vykdymą, stebės dujų transportavimą, įskaitant požeminių dujų atsargų panaudojimą. Remiantis susitarimo nuostatomis, stebėtojai atliks savo funkcijas tiek Ukrainos, tiek Rusijos dujotiekio pusėje.
Atrodė, kad pasiektas susitarimas leis greitai atnaujinti taip laukiamą dujų tiekimą, išspręs dvišalius Ukrainos-Rusijos ginčus dėl dujų transportavimo sąlygų. Tačiau ne viskas yra taip, kaip atrodo. Rusijos atstovai ginčija Ukrainos atstovų ranka padarytus prierašus susitarime, kurie nedaro jokių sąsajų tarp susitarimo atnaujinti dujų tiekimą ir dujų kainų bei tam tikrų techninių tranzito sąlygų. Beliks tik apgailestauti, jeigu šių aplinkybių pakaks Rusijos pusei nesilaikyti susitarimo. Pastarosios žinios nuteikia optimistiškai.
Greitesniam dujų tiekimo atnaujinimui pakenkė ta aplinkybė, kad Rusijos dujų kaupimo saugyklos jau perpildytos ir toliau tektų tuščiai deginti dujas, mažinant pavojingą dujų spaudimą.
Vertinant Europos apsirūpinimą energetiniais resursais, akivaizdu, kad energetinis saugumas iki šiol išlieka tik deklaruojamu siekiu. Ar Europa gali turėti reikšmingų svertų Rusijai, kaip dujų pardavėjai, ir kitoms tranzito valstybėms, kurios nėra ES valstybės narės?
Pastaroji dujų bado situacija verčia ES iš naujo įvertinti energetikos saugumo priemones. Panašu, kad jeigu ES per Rytų Partnerystės įgyvendinimą suteikia Rytų Europos valstybėms galimybių vis plačiau ir giliau integruotis į vieningas ES politikas, tai ir poveikio priemonės turi išlikti. Manau, kad ES turi naudoti aiškesnes ir pagrįstas priemones, kuriomis priverstų Rytų Europos valstybes laikytis energetinio saugumo principų. Savo ruožtu, tai galėtų būti papildoma sąlyga, kuri įgalintų suteikti tokioms valstybėms papildomų garantijų ir privilegijų iš ES pusės. Kitu atveju kalbos apie politinę partnerystę liks tik deklaracijomis, kurios neatlaiko kasdienio gyvenimo išbandymų.
Atrodo, kad ES turi ieškoti ir tolimesnių priemonių užtikrinant energetinį savo gyventojų ir verslo saugumą. Pirma, šioje srityje būtų pravartu apsvarstyti galimybes, pagal susitarimus su tranzito valstybėmis, įgauti nuolatines teises stebėti energetinių resursų transportavimą. Antra, ES galėtų tapti investuotoja į tranzito infrastruktūrą (tokių investicijų aktualumas labai didelis), gaunant teisę daryti reikiamus sprendimus ir išvengti politikavimo. Trečia, reikia skatinti ilgalaikius dujų tiekimo kontraktus, paremtus skaidriais susitarimais, pagal nustatytas metodikas.
Manau, kad jeigu Europa nori būti saugia vartotoja, ji privalo elgtis kaip aktyvi energetikos politikos dalyvė, panaudojanti savo politinį svorį ir įvairias politikos priemones.
