Mielai tokiu vardu Vilniaus nevadinčiau, deja, panašu, kad tai neišvengiama.

 

Pastarojo laikotarpio įvykiai, kuomet galutinai savo veiklą sustabdė avialinijos “FlyLAL”, atskyrė Vilniaus miestą nuo tiesioginio susisiekimo su Briuseliu. Grįžtame į 2002 m., kuomet, kaip pamenu, Vyriausybės lygmeniu buvo priimtas sprendimas dėl tiesioginio Vilnius-Briuselis susisiekimo. Džiaugėmės, bet panašu, kad neilgai. Tuo metu, kai kiekvieną savaitę į Briuselį vyksta būrys Lietuvos tarnautojų dalyvauti ES komitetų, darbo grupių ir tarybų veikloje, skrydis į Briuselį prailgo nuo 2,5 iki 8 val.

 

Sutinku, kad reikia iki galo išsiaiškinti dėl “FlyLAL” bankroto, tačiau ši žinia nėra transporto politikos sprendimas, leisiantis Lietuvos gyventojams netrukdomai ir pigiai skraidyti bent jau Europoje. Panašu, kad transporto politikos srityje mes turėjome ir tebeturime 4 pagrindines problemas: 1) menkai išvystytas ir santykinai brangus susisiekimas oru su kitais Europos miestais, 2) neišvystyta keleivinių keltų situacija (gėda paminėti, kad Klaipėdoje nėra normalaus keleivių terminalo), 3) neturime normalaus susisiekimo su Europa traukiniu, 4) iki galo neišspręsta kelionių automobiliu per Lenkiją saugumo užtikrinimo problema dėl menkiau išvystytos Lenkijos kelių sistemos.

 

Štai tokią “šaunią” situaciją paveldėjome. Kol kas nematau ženklų, kad ji keistųsi teigiama linkme. Panašu, kad laikas suprasti, jog valstybė pati, dėl investicijų ir administracinės patirties trūkumo, negali spręsti visų šių problemų. Laikas pasinaudoti privataus verslo investicijomis ir interesu dalyvauti šių projektų įgyvendinime. Valstybė turi paruošti aiškias, skaidrias ir keleiviams naudingas privataus verslo dalyvavimo sąlygas.

 

Kiek simboliška, kad visos šios problemos ypatingai paaštrėjo ir iškilo viešumon būtent tuomet, kai Vilnius tapo matomas ir žinomas kaip Europos kultūros sostine tituluotas miestas. Gerbiamieji, pats laikas mums suprasti, kad į sostinės įvykius turistai nevyks arkliais ar luotais.