Ne paslaptis, jog gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis. Tačiau ar suvokiame, kad kapitalistinės ekonomikos cikliškumas yra neišvengiamas, ir tai tiesiogiai paliečia ir mus?
2008 m. pasaulinė krizė mus verčia naujai įvertinti mūsų visuomenės gyvenimo taisykles. Reikia pripažinti, jog gyvendami XXI a. nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje mes iki šiol dar nebuvome susidūrę su tipiška (nors ir savo priežastimis skirtinga) ekonomine krize. Šį kartą Lietuvos ekonomikai tenka patirti tai, ką kapitalistinė ekonomika išgyvena laikas nuo laiko – ciklišką krizę. Galima ilgai kalbėti apie tokios krizės priežastis, visgi šiuo atžvilgiu daug svarbesnis ekonomikos ir visuomenės gebėjimas prie jų adaptuotis.
Tipiška Vakarų visuomenė yra išgyvenusi ne vieną tokią krizę. Pastaroji – jokiu būdu ne naujiena. Sukaupta patirtis leidžia Vakarų visuomenėms daug geriau adaptuotis ir ieškoti išeičių iš krizių. Deja, Lietuvoje mes turime kiek kitokią situaciją – visuomenė čia tebegyvena gajomis socialistinės praeities atgyvenomis apie tariamą ir neišvengiamą ekonominės gerovės stabilumą, dažnai pakurstomą politiniu populizmu. Mums vis dar sunku susitaikyti su mintimi, kad vieną dieną nedarbas gali padidėti, mūsų gamintojai netekti užsienio rinkų, staiga pabrangti energetiniai ištekliai ir t.t. Niekada anksčiau po 1990 m. mes nebuvome susidūrę su pasauline ekonomine krize ir jos priežastimis. 1998-1999 m. Rusijos krizė buvo daugiau regioninio pobūdžio – iš jos išsikapstėme gana greitai ir santykinai lengvai.
Dabartinė krizė privers mus visus Lietuvoje iš naujo įvertinti savo asmenines, namų ūkio ir visos visuomenės gerovės tęstinumo sąlygas. Reikia suprasti, kad nė viena valstybė neturi ilgaamžių ekonominės gerovės augimo garantijų, tačiau turi daug galimybių adaptuotis prie nuolat kintančio pasaulio ūkio aplinkybių. Su spartėjančia globalizacija šios tendencijos tampa vis sunkiau apibrėžiamos ir prognozuojamos.
Man atrodo, kad šiuo metu Lietuvą palietusi krizė ypač paveiks dabartinių 30-mečių gyvenseną. Tai pirmoji karta, kuri savo gyvenimą bandė aktyviai kurti paskolomis, investicijomis į ateities lūkesčius ir aukštu pasitikėjimu ekonomine gerove. Privertusi reaguoti į vis sunkėjančią paskolų gavimo ir grąžinimo tvarką, žlungantį privatų verslą, augantį nedarbą ir ekonominio optimizmo mažėjimą, dabartinė krizė gerokai pakeis šios kartos gyvenimą. Tačiau ši karta išmoks pamoką, kuri (nors ir būdama skausminga) bus naudinga jos ateičiai. Ekonominio cikliškumo neišvengiamumas paskatins juos atsakingiau vertinti ekonominę gerovę įtakojančius sprendimus ir, neabejoju, sulaikys nuo neracionalių sprendimų. Taip pat tikiu, kad ši karta atsakingai vertins valstybės finansų tvarkymą, suvokdama, jog iš anksto sukaupti rezervai ir racionalus valstybės biudžeto tvarkymas padeda išvengti bėdų ateityje.
Taigi turime pirmąją visuomenės kartą, kuri, gyvendama politinės demokratijos ir rinkos ekonomikos sąlygomis, susiduria su nelengva gyvenimo tikrove, kuri, tikiuosi, visgi leis išlaikyti tikėjimo tikrosiomis vertybėmis egzaminą.
