Praėjusią savaitę įvykęs Europos Komisijos pirmininko J.M.Barosso vizitas į Maskvą dar kartą parodė, kad santykiai tarp dviejų kaimynių nėra tokie sklandūs. Pasikeitimas kritinėmis pastabomis apie žmogaus teisių padėtį Rusijoje ir V.Putino pastaba apie rusakalbių teises Baltijos valstybėse mus dar kartą grąžino į 1990 m. pradžios politinę retoriką. Panašu, kad neblogai besivystantys tarpusavio ekonominiai santykiai tarp ES ir Rusijos nėra analogiški santykiams politinių diskusijų lygmenyje. Šioje srityje abi pusės laikosi savo įsitikinimų – jei ES pabrėžia žmogaus teisių ir demokratijos svarbą, Rusija, savo ruožtu, be savikritiškumo stengiasi atsikirsti tariamomis problemomis pačioje ES.

 

Tokie pasaulėžiūriniai skirtumai dar labiau išaiškėja vertinant asociacijas, kurias Rusijos politikams ir apžvalgininkams kelia ES. Štai vieno iš Rusijos strateginių institutų vadovų nuomone, ES trūksta labiausiai trūksta trijų dalykų – veiksmų strategijos, gamtos išteklių ir sugebėjimo mąstyti globaliai. Jo nuomone, dabar Rusija jau nebesvarsto apie prisijungimą prie ES, nes Europa yra pernelyg “socialistinė”. Toks nepasitikėjimas ES yra ilgai brandintas ir greičiausiai atspindi bendrą Rusijos elito sampratą apie praktiškosios politikos įgyvendinimą “minkštosiomis” priemonėmis (soft power).

 

Iš kitos pusės, Rusijos vyriausybės veiksmai įveikiant pastarąją finansinę krizę tik demonstruoja, kad ši valstybė pirmenybiškai pasitiki tik tiesioginio poveikio ekonomikai priemonėmis. Galbūt todėl po praėjusią savaitę padarytos papildomos 21 mlrd. EUR injekcijos į šalies bankinę sistemą, valstybės dalis trijuose labiausiai subsidijuojamuose bankuose sudaro nuo 61 proc. (Sberbank) iki 100 proc. (VEB) akcinio kapitalo. Ar tai grindžiama pernegy dideliu pasitikėjimu turėtais užsienio valiutos rezervais, ar tėra jau įsigalėjusios tendencijos didinti valstybės įtaką ekonomikai, nematant kitų alternatyvų, parodys laikas. Tačiau suteikti šiems veiksmams “kapitalistinės” rinkos ekonomikos pavidalą yra pernelyg sudėtinga. Kaip kitaip paaiškinti pasirinktinį palankių valdžiai oligarchų gelbėjimą iš ekonominės krizės duobės, suteikiant jiems didžiules finansines injekcijas mainais už viešai neskelbiamus įsipareigojimus?

 

Ir pabaigai.

Didėjantis atotrūkis tarp deklaruojamos ir realiai įgyvendinamos demokratijos bei ekonominės politikos kelia klausimą, ar ir toliau turime tikėtis socialinių-ekonominių politikos eksperimentų, tai pateisinant šalies istorine ar geografine padėtimi? Tokiomis aplinkybėmis mano širdis mieliau linksta prie europietiško “socializmo” su politine demokratija nei prie rusiško autoritarinio “kapitalizmo”.