Praėjusį sekmadienį Europos Sąjungos valstybių vadovus Briuselyje sukvietė neeilinis susitikimas. Nepaisant daugybės aktualių temų, pats susitikimas – darbiniai pietūs ir trys valandos diskusijų – neprailgo.
Tačiau prieš tai įvyko dar vienas naujųjų ES valstybių vadovų susitikimas, kurio tema ir nuspalvino viso savaitgalio naujienas. Atskirame susitikime naujųjų valstybių vadovai tarėsi, kaip įveikti šias šalis apėmusią ekonominę ir finansinę krizę. Kalbėtis yra apie ką, nes daugelis šių valstybių yra atsidūrę ties likvidumo, biudžeto ir praktiškai viešųjų finansų bankrotu. Naujosios valstybės narės tikisi papildomos paramos iš ES ir ieško kitų būdų savo vidaus ekonomikos politikoje tvirčiau pasiremti vieningos ES pozicija. Ir tai suprantama. Susitikimo iniciatoriai lenkai gerai išnaudojo kylančias aistras naujųjų valstybių narių tarpe ir aktyviai ėmėsi lyderio vaidmens. Šis susitikimas ypatingai buvo aktualus Vengrijai ir Latvijai, kurios šiuo metu susiduria su pačia aštriausia krize iš viso dvyliktuko.
Vargu ar galima pavadinti sekmadienio ES valstybių vadovų susitikimą sėkmingu. Juo labiau, kad taip vadinamos Rytų Europos valstybės negavo jokių tvirtesnių ir aiškesnių pažadų dėl galimai reikalingos paramos savo šalių finansams ir valstybės ekonominiam patikimumui apskritai sustiprinti. Sutikime, kad sudėtinga tikėtis, jog ES ateis su milžiniška, vengrų taip tikėtasi, 180 mlrd. EUR finansine parama, nes sprendimai turi remtis ne kolektyviniu, bet individualiu vertinimu. Taip pat neverta tikėtis pagreitinto šių valstybių priėmimo į euro zoną. Tačiau šių valstybių keliami klausimai apie glaudesnį bendradarbiavimą pačios Europos viduje atskleidžią kitą seną ES problemą – taip vadinamas skiriamąsias linijas ar nuomonių skirtumus tarp naujų ir senų, Šiaurės ir Pietų, Rytų ir Vakarų, euro ir ne euro zonų. Šioje srityje tikrai nėra nieko naujo. Tačiau taip pat būtų neteisinga manyti, kad požiūrių skirtumas demonstruoja esminį ES Rytų ir Vakarų valstybių susiskirstymą. Greičiau tai akivaizdžiai parodo, kaip trūksta šiuo metu lyderystės pačioje ES ir telkiančios vizijos, keliančios aiškius tikslus sunkiu visiems laikotarpiu. Krizės sąlygomis lyderystės poreikis, aiškių veiksmų identifikavimas (ne tik iš Europos Komisijos pusės) yra kaip niekad reikalingas.
Kuo šis susitarimas buvo svarbus Lietuvai, tikiuosi, parodys artimiausias laikas. Tačiau esu tikras, kad mums beveik neverta tikėtis pagreitintos narystės euro zonoje, jei patys tikslingai nevykdysime konvergencijos programos. Čia matyt verta būtų prisiminti daugelio taip vadinamų ekspertų nuomones 2006 m., kuomet jie siūlė neaukoti šalies “stabilaus ekonominio augimo” eurui. Tiesa, kai kurie techniniai perėjimo prie euro politikos aspektai gali pasikeisti, tarkim, sutrumpinti buvimo valiutų keitimo mechanizmo II etape laikotarpį. Vėlgi reikia prisiminti seną ir teisingą požiūrį, kad tvirtos valiutų sąjungos nebus be tvirtos politinės sąjungos. Todėl stabilus ir tvirtas euras mums turi nemažiau rūpėti nei bandymas greičiau prasmukti į euro zoną jos stabilumo sąskaita.
Viena papildoma palanki išvada po sekmadienio yra ta, kad naujosios Europos valstybės nartės gali tikėtis kiek platesnės finansinės paramos iš Europos investicijų banko, Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko bei Pasaulio banko, kurie kartu numato 24,6 mlrd. EUR fondą. To gali Lietuvai prireikti. Ir gana greitai.
Analizuodami praėjusio savaitgalio pamokas, mes turime geriau pasiruošti kovo 19 d. Europos Viršūnių Tarybai, kuri šalia ekonominės krizės vertinimo turi priimti galutinį sprendimą dėl papildomų 5 mlrd. EUR investicijų į energetiką, infrastruktūrą ir internetą. Likusios dvi savaitės turi būti užpildytos aktyvia diplomatija ir lobizmu, kad po to nereikėtų apgailestauti, kad ir vėl jie mūsų nesuprato.
