Kuo ypatinga Lietuva? Ar tuo, kad sparčiai vejamės Vakarus? Mūsų išskirtine kalba? O gal natūralia gamta?
Pastaruoju metu susidarė įspūdis, kad įvairiapusiai gyvenimo pokyčiai Lietuvoje yra priimami kaip duotybė, nepagalvojant apie mažas, bet labai svarbias detales. Mes siekiame gyventi geriau, didiname vartojimą, bet mažai galvojame ir dar mažiau veikiame atliekų surinkimo srityje, pasibaisėtinai atrodantys miškai, pilni šiukšlių, plastiko, atrodo kaip XXI a. barbarų piktadarystė.
Judėjimas “Už gamtą” visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į paukščių išsaugojimą jų perėjimo laikotarpiu. Tai nėra ilgas laikotarpis (balandis – birželis), kuomet miškas tiesiog skamba nuo paukščių balsų, vedami ir auginami jaunikliai. Atrodytų, kas gali būti gražiau už brandaus pavasario mišką Lietuvoje. Siūlymas susilaikyti nuo miško kirtimo darbų bent dviejų mėnesių laikotarpiu atrodo ir pagrįstas, ir žmogiškai suprantamas. Juk mes, žmonės, nepradedame remontuoti ar griauti namus, kuomet ruošiamės vestuvėm! Viskam galima rasti laiko ir tinkamai suplanuoti gyvenimą.
Ar rasime sprendimą? Tereikia mažo kompromiso, kuris gali būti labai iškalbingas, įvertinant mūsų visuomenės humaniškumą ir požiūrį į tai, kas mums tikra brangu – gamtą. Manau, kad reikalingas kompromisas ir bendras sutarimas su Aplinkos ministerija, kaip organizuoti miško kirtimo darbus minėtu metų laikotarpiu.
Pridedu jūsų žiniai kai kurių valstybių
praktiką, kuri gali būti geras pavyzdys, kaip šie klausimai sprendžiami Europoje.
Nepamirškime tik vieno – Lietuva vis dar tebeturi galimybę išlaikyti natūralią paveldėtą aplinką. Todėl raskime joje vietos ir mūsų sparnuotiems bičiuliams, be kurių gyvenimas mums patiems būtų gerokai liūdnesnis.
