Mes Lietuvoje turime keistą įprotį dažnai dėl visko kaltinti kitus, aplinką arba net aplinkybes. Vienas iš pastarojo laikotarpio tokio mastymo pavyzdžių – vakar įvykusi kelių (save įvardinančių) euroskeptikais politikų konferencija.

 

Ką mes joje išgirdome? Cituoju: “Tamsiosios jėgos nori įnešti į mūsų protus chaosą ir suirutę (...) Jie nori pakeisti mūsų elgesio kultūrą, vertybes, gyvenimo normas ir pozicijas (...), "kad galėtų mus valdyti, ES globalistai formuoja naudingą sau pasaulėžiūrą” (...) “Bus įdomu, kai visoje ES bus įvesta disciplina, o gal diktatūra?” “Mus dabar muša rubliu-euru”.

 

Panašūs “grynojo lietuviškojo mąstymo perlai” yra neatsitiktiniai. Iš vienos pusės, dalis pinigų prikimštomis kišenėmis vaikščiojančių politikų miršta iš nuobodulio ir neturi ką veikti. Kita politikuojančiųjų grupelė bando ir toliau kurti totalinę “grynosios lietuviškosios ateities” viziją. Tačiau juos jungia viena – siekis griauti lietuvių pasitikėjimą vakarų kultūra ir demokratija, kelti sumaištį tarptautinės politikos klausimais.

 

Panašau politinio mąstymo atavizmai neturėtų stebinti, tačiau pastovus gręžiojimasis atgal ir bandymas prilyginti Europos Sąjungos veikimą praeities totalitarizmo režimams yra akivaizdi politinė spekuliacija, kuriai privalu atsispirti. Norėčiau gražbyliaujantiems kalbėtojams priminti, kad visiems naudinga suprasti ir vertinti ES politinio ir ekonominio solidarumo reikšmę pavienių valstybių politiniam stabilumui ir socialinei gerovei sunkmečio laikotarpiu. ES negali perimti iš valstybių daugiau suvereniteto nei ji gali šiuo metu panaudoti, juolab, kad sunku surasti šiuo metu ES valstybę, kuri savanoriškai atsisakytų ją “smukdančio” suvereniteto. Islandijos sprendimas siekti ES narystės ją užgriuvusios ekonominės krizės akivaizdoje yra puikiausias pavyzdys, parodantis, kaip svarbu būti saugaus ir patikimo klubo nariu.

 

Norėčiau pasiūlyti ponams euroskeptikams prieš rėkiant “dangus griūva” pasižiūrėti į dangų. Gal tai padės.