Pastarosiomis dienomis viešojoje diskusijoje vėl atsirado lietuvių ir lenkų santykių tema. Lenkijos užsienio reikalų ministras R.Sikorskis vienoje iš televizijos laidų užsiminė, kad Lenkija nebuvo okupavusi Vilniaus krašto. Panašu, kad šį argumentą jis naudojo lenkų ir vokiečių tarpusavio santykių ir XX a. istorijos kontekste.

 

Esu tikras, kad Lenkijos užsienio reikalų ministras padarė neleistiną klaidą. Jis elgėsi kaip politikas, dalyvaujantis rinkiminėje kampanijoje, ir tuo pataikaudamas rinkėjų lūkesčiams, o ne kaip aukštas valstybės pareigūnas, siekiantis dvišalių santykių plėtros.

 

Iš tiesų, kam gali būti naudinga, kuomet Lietuva ir Lenkija, kurias sieja daugelio šimtmečių bendra istorija, pasiekimai ir nesutarimai vėl grįžtų į istorijos revizijos laikotarpį? Ar mums nereikėtų vietoj to užsiimti konkrečių darbų (taip reikalingų abiem valstybėm) darymu? Tik priminsiu, kad iki šiol nesame išsprendę ne tik (abiejų šalių) tautinėms mažumoms rūpimų klausimų – nesujungti elektros ir dujų tinklai, trūksta kelių infrastruktūros ir kitų dalykų.

 

Mūsų šalis sieja ne tik bendra istorija ir, deja, jos metu įvykę konfliktai, tačiau ir susitarimai, kurių turime kelias dešimtis. Gyvename teisinėse valstybėse, todėl ignoruoti sutarčių, pasiektų susitarimų nevalia nė vienam. Ir galiausiai, tokie neatsakingi pasisakymai sukelia spontaniškas, (dažnai) žemo lygio diskusijas bei komentarus, kurių šiuo atveju man teko matyti šimtus. Gal todėl politikai ir privalo iš pradžių pagalvoti, o tik po to pasakyti.