Vakar teko dalyvauti II-ajame Lietuvos istorikų suvažiavime, kuris šįkart susirinko Klaipėdos universitete. Diskusijoje “Istorija ir tapatumas” kalbėjomės apie istorijos sampratą ir tai, kaip suprantame bei su kuo tapatiname istoriją ir save.

 

Reikia sutikti su paprastu faktu, kad pastarosios trys-keturios lietuvių visuomenės kartos išgyveno sunkiai nusakomą ir pastovią politinę-socialinę bei net geografinę transformaciją. Nėra iki galo nusistovėję nei aiškūs savęs tapatinimo su istorinėmis epochomis, nei iki galo objektyvaus jų vertinimo kriterijai.

 

Dažna ir vyraujančiai priverstinė santvarkų primetimo tvarka nesudarė lietuviams galimybės pilnai įsisąmoninus prisiderinti prie kintančios politinės-ekonominės tvarkos. Staigus formacijų keitimasis privedė prie to, kad Lietuvoje yra suabsoliutinamas kapitalizmas, nėra iki galo įsisavinta demokratija ir netgi nesuprasta kitur jau pasibaigusi seksualinės revoliucijos prasmė. Gal dėl to dažniau yra aukštinama praeitis, o ateitis daugeliui atrodo gąsdinančiai neaiški.

 

Laikausi nuomonės, kad aukšta lietuvių parama narystei Europos Sąjungoje yra paaiškinama trim priežastimis: 1) ES siūlo išbaigtą politinio-socialinio gyvenimo sistemą, nes išties ES yra sudėtinga ir gerai veikianti sistema, kurios trūksta Lietuvoje; 2) ES narystė pasiūlė aiškią socialinio-ekonominio gyvenimo lygio augimo viziją ir būdą su savalaikiu ir konkrečiu sprendimu, kurio visi laukė (tam tarpe – ir laisvos migracijos galimybė); 3) ES suteikė kosmopolitiško-platesnio europinio gyvenimo strategiją kuriai, panašu, lietuviai yra pasiruošę minėdami LDK-Žečpospolitos laikotarpį. Toks realistinis dabarties vertinimas jokiu būdu neprieštarauja nei lietuvių europietiškumui, nei pačiai ES vizijai, visgi mes iki šiol stokojame aiškesnių savęs tapatinimo su Vakarų bendruomene simbolių ir sąsajų.

 

Analogišką procesą galime stebėti ir mūsų tapatinimesi su Vakarų kultūra, kuri yra iš esmės priimama, tačiau praktiniame gyvenime tebėra gajūs Rytų-slaviškosios kultūros gyvenimo modeliai, atributai ir netgi mitologija. Jeigu Vakarai mums pirmiausia tapatinsis tik su galimybe ten dirbti (privačių asmenų lygmuo) ir užsitikrinti saugumą (valstybinis lygmuo), tuomet vargu ar tai bus mūsų bendras projektas – Lietuva nepanašės į pilnavertį partnerį, kuriantį Vakarų bendruomenę.

 

Svarbu įveikti dualizmą, kuris skiria geidžiamą ir tikrąjį priklausymą Vakarams. O patikimiausia tai daryti kultūros ir meno pagalba. Tai yra tikrasis kelias, kuris paaiškins žmonėms mūsų tapatumą su Vakarais ir leis atsakyti į klausimą “Kas mes esame?”. Vertybinis tapatumas yra daug svarbesnis nei dažnai laikinas socialinis-ekonominis susitapatinimas. Nes tai veda prie pilietinio tapatumo ir pasitikėjimo santvarka bei valstybe.