Šią savaitę parlamente susirinkusi Seimo ir JAV lietuvių bendruomenės komisija atkreipė dėmesį į problemą, kuri ilgainiui gali turėti labai skaudžių pasekmių valstybei. Kalbu apie lapkričio mėnesio Konstitucinio teismo sprendimą, kuriuo iš esmės panaikinama galimybė mūsų išeiviams turėti Lietuvos pilietybę.

Teismas išaiškino, kad būtina mažinti asmenų, galinčių pretenduoti į dvigubą pilietybę, grupę, nes ji, esą, šiuo metu yra labai paplitęs reiškinys, o turėtų, kaip ir numatyta Konstitucijoje, būti išskirtinis reiškinys. Tikrai nemanau, kad verta ginčytis su tokiu išaiškinimu: pamatiniame mūsų šalies teisės akte aiškiai nurodyta, jog “išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis”. Kaip sakė romėnai, dura lex, sed lex – griežtas įstatymas, bet vis tik įstatymas, ir jo visi turime laikytis. Tačiau jei šia fraze ir apsiribotume, gūžtelėję pečiais durtume pirštu į Konstituciją bei kitus teisės aktus ir daugiau nieko nedarytume, neabejoju, pasirašytume nuosprendį visai tolesnei valstybės ir tautos raidai.

Pažvelkime į skaičius. Statistikos departamento duomenimis, vien 2001-2005 metais per 56 tūkstančius piliečių oficialiai deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos. Pridėkime dar 70 tūkstančių neoficialių migrantų. Teigiama, jog iš viso nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvyko daugiau kaip 400 tūkstančių gyventojų, tačiau tenka girdėti ir žymiai didesnių skaičių. Daugelis mūsų tautiečių nuolat gyvena užsienio valstybėse, ten dirba, integruojasi į tos šalies visuomenę ir siekia gauna atitinkamą pilietybę. Daugelis ten augina vaikus, kurie, gimę kitoje valstybėje, dažnu atveju iškart įgyja jos pilietybę. Girdime ir apie tokius atvejus, kuomet tėvų net nesiteiraujama, kokia pilietybė turi būti suteikta užsienio šalyje gimusiai jų atžalai, ir gimimo liudijime iškart įrašoma: “airis”. Pridėkime su ankstesniąja išeivijos banga iš Lietuvos pasitraukusius žmones ir jų atžalas – taip vadinamus antrosios bei trečiosios kartos išeivius… Grubiais skaičiavimais, turėsime apie milijoną po visą pasaulį išsibarsčiusių Lietuvos piliečių. Ar po šio Konstitucinio teismo išaiškinimo turime jiems atvirai pasakyti: “jūs valstybei nebereikalingi”?

Bent jau aš, kaip ir, tikiu, dauguma Lietuvos gyventojų, taip nemanau. Juk nemažai išeivių nuolatos grįžta į Lietuvą, didelė dalis jų ketina čia apsistoti ir visam laikui. Ketina čia įsikurti ir kurti, tapti visaverčiais mūsų pilietinės bendruomenės nariais.

Esame nedidelė tauta, ir žmonės, piliečiai – didžiausias bei vienintelis Lietuvos turtas. Jį, beje, pastaruoju metu itin sparčiai švaistome: geriausi šalies mokslininkai, medikai mielai iškeliauja dirbti į užsienį, kur gauna tokį atlygį, kokio šiuo metu, deja, valstybė negali jiems pasiūlyti. Netenkame ir šimtų tūkstančių darbščių rankų, ką kiekvieną savaitę rodo nerimastingi pranešimai apie Lietuvos darbo rinkos pasiūlos mažėjimą. Tad turime dėti visas pastangas išeiviams susigrąžinti ne tik gerindami valstybės socialinę bei ekonominę aplinką, bet ir panaikindami bet kokias formalias kliūtis jiems grįžti. Galimybės išsaugoti Lietuvos pilietybę praradimas būtų viena skaudžiausių ir kebliausių kliūčių.

Todėl reikėtų paremti JAV lietuvių bendruomenės pasiūlymą inicijuoti šalyje referendumą, jei nėra kitokių būdų, bei pataisyti Konstituciją taip, kad ji neprieštarautų galimybei turėti dvigubą pilietybę. Metas tam tinkamas: artėja savivaldos rinkimai, tad mūsų nuomone, gyventojai galėtų jų metu ne tik spręsti, kam patikėti artimiausius ketverius metus rūpintis savo miesto ar rajono reikalais, bet ir balsuoti dėl Konstitucijos pataisos ir nuspręsti, ar svetur išvykę mūsų tautiečiai ir toliau bus laikomi tokiais.

Siūlome parlamentui šį referendumą paskelbti priimant atitinkamą nutarimą, ir artimiausiu metu matysime, kiek pilietiškas bei kiek geranoriškas mūsų piliečių lūkesčiams yra pats Seimas. Savo ruožtu, referendumas būtų ir pilietiškumo išbandymas visai visuomenei. Kas nugalės? Dažnai juntamas pyktis, girdi, “išvažiavote, palikote Lietuvą, ir žinokitės sau”, ar suvokimas, jog valstybė ir jos visuomenė – tai kur kas daugiau, nei nedidelis žemės lopinėlis prie Baltijos jūros bei jame šiuo metu gyvenantys žmonės? Neabejoju, jog referendumo rezultatai liudytų pastarojo požiūrio pergalę.