Politinės svarstyklės pakrypo iki šiol neregėtu kampu – pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje sudaryta mažumos Vyriausybė. Pirmą kartą Seime daugiau tautos atstovų linkę nepritarti ar netrukdyti šio ministrų kabineto vykdysimai politikai, nei ją paremti. Pirmą kartą opozicijoje – daug daugiau nei pusė visų Seimo narių.

Vyriausybės laukia sunkus darbas – kiekvienas reikšmingesnis ar prieštaringesnis pasiūlymas bus išbandymas ne tik ministrų kabinetą sudarančių politinių partijų tarpusavio santykiams, bet ir Vyriausybės derybiniam talentui, gebėjimui rasti kompromisą su kaip niekad iki šiol gausia opozicija. Premjeras Gediminas Kirkilas nekartą tvirtino, girdi, nieko baisaus, daugelyje pasaulio valstybių mažumos vyriausybės sėkmingai veikia, ir čia pat primena Skandinavijos šalių patirtį. Bet turime nepamiršti tos aplinkybės, kad Lietuvos politinė praktika bei kultūra, kaip ir valstybės gyvenimo darbotvarkė, permainų pobūdis bei poreikis nuo skandinaviškosios gerokai skiriasi.

Mūsuose siauri politiniai interesai bei išankstinis nusiteikimas neretai įgyvendinti net ir pačias pozityviausias iniciatyvas, ir su tuo dažnai susiduria opozicinių jėgų atstovai. Tačiau dabar, pusiausvyrai pasikeitus, su šia problema gali tekti susidurti ir Vyriausybei, jeigu opozicija pademonstruos gebanti būti konstruktyvi bei susitelkusi. Būtent opozicijai artimiausiu metu teks kertinis vaidmuo parlamento darbe, todėl ši tema verta platesnio komentaro. Išties, G.Kirkilo vadovaujamam ministrų kabinetui gali būti ne taip jau sunku, jeigu opozicinėje stovykloje išliks šios dienos status quo: kelios apylygės (vertinant ne tik Seimo narių skaičių, bet ir politinę patirtį, gabumus) grupės, kalbančios skirtingais balsais bei turinčios skirtingas preferencijas bei itin ribotas galimybes vien savo jėgomis pakeisti šalies politikos kryptį. Esant tokioms sąlygoms, mažumos Vyriausybei pakaks užsitikrinti vienos ar kitos opozicinės frakcijos paramą savo siūlymams, kad galėtų ramiai judėti pirmyn.

Anksčiau, nei rudenį, vargu ar sužinosime, kaip atrodys politinis Seimo vitražas, tačiau jau galime prognozuoti kelis opozicinių politinių jėgų elgesio scenarijus. Pirmas ir nemenkai tikėtinas būtų jau minėtas esamos padėties išlaikymas. Būtų pernelyg anksti kalbėti apie opozicijos vienybę, kol neįvyko esminių permainų Darbo partijoje, turinčioje tiek didelių ideologinių prieštaravimų su didžiąja dalimi likusios opozicijos, tiek teisėsaugai ir visuomenei neatsakytų klausimų dėl savo finansavimo skaidrumo, tiek valdymo problemų. Dar sunkiau būtų įsivaizduoti bendradarbiavimą su liberaldemokratais. Todėl neatmestina, kad penkios opozicinėmis pasiskelbusios frakcijos mėgins ir toliau veikti savo jėgomis. Kitas tikėtinas scenarijus: buvusių Proveržio koalicijos partnerių, t.y. Lietuvos liberalų sąjūdžio, Tėvynės sąjungos ir socialliberalų opozicinis bendradarbiavimas. Tokia koalicija turėtų pakankamai balsų skirti opozicijos lyderį. Be to, jau parengta ir Proveržio koalicijos programa, kuri, su tam tikrais pataisymais, galėtų būti paskelbta kaip alternatyvi Vyriausybės programa. Atsižvelgiant į ganėtinai sklandžiai vykusias derybas dėl Proveržio koalicijos sudarymo, toks darinys galėtų gana sklandžiai veikti kaip reali Seimo opozicija. Trečiasis scenarijus: balanso pačiose frakcijose pasikeitimai. Artimiausiu metu Darbo partija rinks naują lyderį. Tikėtina, kad dalis vienam ar kitokiam partijos sprendimui nepritariančių Seimo “darbiečių” nutars pereiti į kitą stovyklą, prisijungdami tiek prie mažumos Vyriausybę sudarančių, tiek opozicinių frakcijų. Tai vėl pakeistų jėgų pusiausvyrą. Galbūt – ir tokiu būdu, kad efektyviai opozicinei koalicijai sudaryti pakaktų ir mažesnio frakcijų skaičiaus.

Taigi naujam politiniam sezonui prasidėjus, pamatysime, kiek alternatyvių Vyriausybės programų pasiūlys opozicija – vieną, tris ar visas penkias. Galbūt išvysime ir sudarytą šešėlinę vyriausybę, kuri būtų puiki priemonė visuomenei pristatyti kitos krypties politiką, o tuo pačiu ir pagalba G.Kirkilo ministrų kabinetui renkantis savo veiklos gaires bei prioritetus. Tik ar esant dabartinei padėčiai šalies politinėje arenoje šešėlis neužgoš tikrosios Vyriausybės? Tai – taip pat klausimas, į kurį atsakyti leis tik laikas.