Politikai, žiniasklaida ir aktyvioji visuomenės dalis skaičiuoja paskutiniąsias politinės vasaros dienas. Jau netrukus parlamentarai susirinks į plenarinių posėdžių salę, ir šalis vėl turės galimybę stebėti tradiciškai audringą Lietuvos politinį gyvenimą, kuriam intensyvumo bei, deja neišvengiamo skandalingumo gerokai pridės artėjantys savivaldybių rinkimai. Tačiau drįstu prognozuoti, kad beprasidedantis sezonas nebus kuo nors ypatingas, lyginant su pastarųjų kelerių metų Lietuvos politinės mados tendencijomis.
Visų prima, didesnių naujovių neleidžia tikėtis jau pačių partijų laikysena. Iki šiol dauguma jų elgiasi taip, tarsi jau po pusmečio visai nereikėtų grumtis kovoje dėl vietinės valdžios, tarsi rinkimai jau būtų laimėti. Ypač nurimusios atrodo “tradicinės”, ne taip seniai šimtmečių jubiliejus šventusios partijos – turiu omenyje socialdemokratus, valstiečius. Susidaro įspūdis, jog šios politinės jėgos visą turėtą energiją paskyrė kovai dėl išlikimo Vyriausybėje ir tai iš šių “šimtamečių tradicionalistų” pareikalavo daugiau jėgų, negu jie galėjo sau leisti. Šių partijų pasyvumas leidžia manyti, kad Lietuvoje tiesiog laukiama politinės švytuoklės rinkimuose sugrįžimo, ir kairiųjų dominavimas kuriam laikui baigsis. Tik vargu, ar toks “užprogramuotas” politikos cikliškumas būtų naudingas valstybei – daugeliui šalies partijų paprasčiausiai trūksta originalių idėjų ir administracinių pajėgumų, tad jokių esminių permainų Lietuvos politikoje tikėtis neverta, o valdžios svyravimai tarp kairės ir dešinės visuomet susiję su tam tikru nestabilumu, ypač trumpesnes demokratines tradicijas turinčiose šalyse.
Čia šiek tiek aktyvesni atrodo sociallberalai, kiek netikėtai prabilę apie Centro bloko formavimą drauge su Darbo partija. Apie panašios politinės orientacijos partijų konsolidaciją Lietuvos politologai kalba kone nuolatos, tačiau sunku tikėti, kad ši Naujosios sąjungos lyderio Artūro Paulausko idėja dabar turi bent menkiausią galimybę tapti realybe. Kalbas apie bendro bloko sudarymą galėtume laikyti nebent savotiška provokacija, paprasčiausiai siekiant išsiaiškinti, kaip bendražygiai, oponentai bei visuomenė reaguotų į galimą vėlesnį Darbo partijos ir Naujosios sąjungos susijungimą. Toks žingsnis atrodo visai įmanomas – tiek socialliberalai, tiek “darbiečiai” į valdžią atėjo remiami to paties politika nusivylusio elektorato.
Tačiau čia dar turės tarti žodį ir pati Darbo partija, kuri neatrodo suprantanti, kokioje padėtyje ji atsidūrusi. Nepaisant naujojo partijos vedlio Kęstučio Daukšio asmeninio optimizmo, jo laimėjimas pirmininko rinkimuose nereiškia rimtų permainų ar partijos atsinaujinimo. Taip teigti leidžia tiek “darbiečių” gaunamos instrukcijos telefonu, teik paties K.Daukšio užuominos, esą “galbūt keisis” tik kai kurie partijos vadybos principai.
Tokiame miglotame bei pastelinių spalvų politiniame peizaže ne itin išsiskiria ir šalies Vyriausybė, neturinti aiškiai pastebimos politinės linijos bei aiškios pozicijos. Premjeras Gediminas Kirkilas karts nuo karto pažeria dėmesio vertų pažadų keisti tą ar taisyti aną, tačiau iki šiol susidaro įspūdis, jog Vyriausybė linkusi pritarti viskam. Pavyzdžiui, nesiliaujančių reformų išvargintų mokytojų “džiaugsmui” Švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė praneša apie numatomas esmines permainas mokyklose. Belieka tikėtis, kad ši Vyriausybė nepasitarusi su visuomene vieną rytą nesugalvos atsisakyti metrinės sistemos. Juolab, kad toks avantiūrizmas atrodytų keistai, turint omenyje abejotiną ministrų kabineto užnugarį Seime.
Matant tokią Vyriausybės veiklą ir šalia to – neaiškią politinių jėgų sanklodą Seime, galima tikėtis, jog ganėtinai ramią vėlyvąją vasarą netrukus pakeis audringas politinis ruduo. Artėjantys rinkimai ir dėl jų kilsianti itin arši kova dėl nuolat smagiai gausėjančio valstybės biudžeto gali lemti gana reikšmingus pokyčius valdžioje. Yra labai maža tikimybė, kad įprastą asmenine priešprieša grindžiamą politinę kovą pakeis idėjų kova bei turininga politinė diskusija, nors to šaliai ypatingai reikia.
P.Auštrevičiaus komentaras, publikuotas žurnale "Veidas", 2006.08.31.
