Lieka kiek daugiau nei du mėnesiai iki galutinio Ignalinos AE veiklos nutraukimo. Pastebėsiu, kad š.m. rugsėjo pabaigoje peržengėme istorinę ribą – rugsėjo 22 d. Ignalinos AE buvo likę vos 100 dienų. Niekas nepastebėjo tos dienos, apie tai tylėjo ir šalies žiniasklaida.

 

Apskritai reikia pasakyti, kad pastarasis pusmetis buvo savotiškas tylos pusmetis. Sutinku, liūdnas tai šimtadienis – beveik niekas nekalbėjo apie Ignalinos AE reikalus. Tačiau šiandien, kada lieka kiek daugiau nei du mėnesiai, prasideda savotiškos lenktynės – kas daugiau ir garsiau paminės Ignalinos AE vardą (tokių iniciatyvų ir bandymų, kaip žinia, jau matome). Tai neišvengiama, nes ši tema mums aktuali energetiškai ir tokia “saldi” politinėms diskusijoms.

 

Manau, kad Lietuvos vyriausybė gal jau ir turėjo kreiptis į Europos Komisiją, informuodama apie visas aplinkybes, susijusias su Lietuvos galimybėmis įsigyti pakankamai elektros energijos, o taip pat ir apie galimybes generuoti elektros energiją šalyje. Mums privalu turėti garantijas, kad Europos Komisija, kuri prižiūri derybinių įsipareigojimų vykdymą, turėtų pakankamą pagrindą daryti reikiamas išvadas ir suteikti Lietuvai vienas ar kitas išlygas. To reikalauja realybė.

 

Jeigu tai nepadaryta – yra laiko klaidai ištaisyti. Jeigu padaryta – tai papildomas argumentas “gelbėtojams” nedrumsti vandens. Situacija per daug rimta, kad galėtume leisti sau laisvai interpretuoti ir politikuoti šia tema. Pasakytų žodžių gausa ginant “amžinąją Lietuvos vertybę” – AE – nepadės rimtai ir konstruktyviai spręsti mums tikrai rūpimus klausimus. Todėl noriu tikėti, kad pastaruoju laikotarpiu, kuris grasina tapti branduoliniu dėl Ignalinos AE uždarymo reikalų, nevirs lenktynėmis prisiekiant meile RBMK reaktoriams.