Gerbiamoji Seimo Pirmininke, mielieji kolegos, tokio istorinio klausimo neišspręsime per tris minutes, bet susikaupę galime pabandyti.

 

Prieš 70 metų Lietuva atgavo savo istorinę sostinę – Vilnių ir jo kraštą. Atgavo po 18 metų administracinės atskirties. Reikia pabrėžti, kad netgi po 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencijos sprendimo, priskyrus lietuvių etnines žemes Lenkijai, Lietuva ir jos piliečiai niekada nesusitaikstė ir nepripažino šio sprendimo. Tik priminsiu, kad tiek 1928 metų, tiek 1938 metų Lietuvos konstitucijose buvo įrašyta, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius.

 

Patirta istorinė neteisybė, nors ir nuvylė lietuvių tautą, tačiau kartu ir sutelkė ją, – paskatino kovoti už sostinės ir kitų žemių atgavimą. Vilniaus vadavimo sąjungos susikūrimas ir veikla, spalio 9-osios kaip liūdesio ir gedulo tradicinis paminėjimas – tik kelios, bet svarbios šio proceso dalys.

 

Pagal 1939 m. spalio 10 d. sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir SSSR Vilnius ir jo kraštas buvo sugrąžintas Lietuvai. Istorinės tiesos atkūrimas pasiektas didele kaina, deja, jau veikiant Molotovo-Ribentropo paktui. Sudaryta sutartis numatė sąlygą dislokuoti dideles SSSR karines pajėgas Lietuvoje, tuo akivaizdžiai pažeidžiant suvereniteto ir nesikišimo į kitos valstybės vidaus reikalus principus. Tokiu būdu didelis pilietinis pakilimas, kurį įprasmino poetiniai žodžiai „Mes be Vilniaus nenurimsime“, buvo pakeistas į „Vilnius – mūsų, o mes– rusų“.

 

Reikia pabrėžti, kad, nepaisant visų geopolitinių kontroversijų, Vilniaus ir jo krašto atgavimas pasiekė savo tikslą – integruoti Vilnių ir jo kraštą į valstybę tiek politiniu, kultūriniu, tiek ir ekonominiu požiūriu. Dar svarbiau, kad, atgavusios nepriklausomybę ir tapusios demokratijomis, Lietuva ir Lenkija sugebėjo peržengti per istorinius nesutarimus ir, 1994 m. balandžio 26 d. pasirašydamos draugiškų santykių ir geros kaimynystės bendradarbiavimo sutartį,  patvirtino (cituoju): „Dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi procesų praeityje.“

 

Gerbiamieji kolegos, esu giliai įsitikinęs, kad gerų kaimyninių santykių tradicija, lydinti Lietuvos ir Lenkijos santykius pastaraisiais dešimtmečiais, remiasi atviru ir neiškraipytu praeities įvykių traktavimu. Paminėdami Vilniaus ir jo krašto atgavimo 70-ąsias metines, mes pripažįstame mūsų valstybės istorinį tęstinumą ir jos ateities inspiracijas. Dėkoju už jūsų dėmesį.