Neįprastai spalvingai, įdomiai ir aktyviai man teko praleisti šią savaitę. Prasidėjo ji Moldovoje, kur Europos integracijos studijų centro kvietimu teko dalyvauti susitikimuose ir paskaitose su vietos politikais ir visuomene.

 

Moldova šiuo metu yra Europos dėmesio centre. Po liepos mėnesio rinkimų į valdžią pagaliau atėjusi moldaviška permainų koalicija, kurią sudaro dvi liberalios partijos – socialdemokratai ir centristai, atveria naują puslapį šios šalies gyvenime. Galimybė imtis taip reikalingų pokyčių, pagaliau žengti realius žingsnius link europinės integracijos ir poreikis traukti šalį iš skurdo aitrina visų vaizduotes.

 

Susitikimai, kurie vyko didžiausiuose šalies miestuose, parodė, kad per ilgai užsitęsęs vidinis blaškymasis, pasirenkant partnerius ir nustatant šalies ateities viziją, visiems įgrisęs iki kaklo. Net ir man pačiam keistai pasirodė, kaip mes taip greitai ir mobilizuotai sugebėjome padaryti tiek daug. Tai ypač akivaizdu Moldovoje, kur už lango matai tiek daug skurdo, nepritekliaus ir pasimetimo. Šiandienos Moldovos skurdo simboliu man tapo benamiai šunys, kurių, pasak žmonių, vien Kišiniove yra arti 50 tūkst. Jie palaidi ir alkani.

 

Norisi tikėti, kad naujoji koalicija sugebės peržvelgti vidaus prieštaravimus, išmoks koalicinio darbo ir pastūmės reformų traukinį į priekį. Kito kelio nėra. Nes greitai benamiai šunys galutinai paims valdžią gatvėse.

 

Šią savaitę taip pat paminėjome Vilniaus ir jo krašto dalies grąžinimo Lietuvai 70-metį. Tai istoriškai reikšminga ir labai jautri diena, žyminti kiekvienam iš mūsų svarbų Lietuvos teritorijos konsolidavimo faktą. Ne be kontroversijų ir nevienprasmiai lengva ši diena. Tačiau būkime atviri – ji padėjo pagrindą ir šiandien vadinti Vilnių Lietuvos sostine. Taikinga jaunimo eisena, pažymėjusi šį įvykį, tik dar kartą pabrėžia, kad galime ir mokame paminėti svarbias istorines datas, kurios, tikiuosi, vienija tiek lietuvius, tiek Vilniuje gyvenančius lenkus.

 

Ir pagaliau nūdienos politinė aktualija – Darbo partijos iškeltos sąlygos bendradarbiavimui su valdančiąja koalicija. Kiek nerimtai atrodantys ekonominės politikos pasiūlymai ir puiki viešųjų ryšių akcija labiau pasitarnavo darbo partijai nei valdančiųjų pozicijai sustiprinti. Ar buvo galima kiek kitaip gauti reikalingą ir tokią aktualią paramą kitų metų biudžeto priėmimui? Panašu, kad alternatyvų būta, o toks “bendradarbiavimas” nepasitarnaus apgalvotos ir pagrįstos greitesnio išėjimo iš krizės strategijos atsiradimui. Darbo partijos iškelti reikalavimai veikiau bus priimti, kaip nepagrįstų sąlygų kėlimas nei kvietimas į diskusiją, kuriai politiškai nėra pasirengę nei vieni, nei kiti.