Ne paslaptis, kad visuomenės dėmesį į susiklosčiusią praktiką dažnai patraukia šokiruojantys pavieniai atsitikimai. Prieš mėnesį laiko tokiu tapo sadistiškas ir tragiškai pasibaigęs įvykis su šuneliu Pipiru. Tačiau tikroji, kasdiene praktika jau tapusi, mūsų gyvenimo dalis gyvūnų gerovės srityje yra išties nematoma. Galbūt iš tiesų geriau viso to nematyti – nešvarių aptvarų, kuriuose susigūžę sėdi šunys ir katės, tonomis utilizuojamų ar grandine pririštų pusbadžiu marinamų gyvūnų. Kai viso to nežinai, gali save lengvai apgaudinėti, kad gyvūnai mūsų šalyje yra globojami, jiem pripažįstamos elementarios egzistavimo teisės ir sąlygos. Tačiau taip nėra. Tik ar galima su tuo taikstytis?

 

Praėjusį penktadienį surengėme apskritojo stalo diskusiją su valstybinėmis institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, jau ne pirmus metus veikiančiomis gyvūnų gerovės, jų laikymo ir globos srityje. Diskusija buvo labai naudinga – ne tik tiems, kurie buvo išgirsti ir jų pastangos globoti gyvūnus įvertintos, bet ir todėl, kad palyginus lengvai ir greitai priėjome bendro sutarimo, kad daug kas tęstis negali ir neturi.

 

Pirmiausia, mes sutarėme, kad reikia neatidėliotinai kreiptis į Vyriausybę dėl bendros darbo grupės, rengiančios naujos redakcijos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymą. Dabar galiojantis įstatymas beviltiškai paseno, tapo nefunkcionalus. Svarbu, kad darbo grupėje dalyvautų praktinį darbą šioje srityje dirbantys ekspertai, kurie nepagražindami galėtų pasiūlyti naują požiūrį.

 

Antra. Reikalinga pradėti sistemingą ir gerai parengtą moksleivių ir visuomenės švietimą gyvūnų globos srityje. Jei manome esą civilizuota valstybė, tai turi būti taikoma ir šalia mūsų gyvenantiems gyvūnams. Nuskambėjo įdomus siūlymas moksleivių švietimą gyvūnų globos srityje prilyginti estetiniam auklėjimui, kuris gali formuoti kitokį vaikų požiūrį į gyvąją gamtą.

 

Pagaliau, pasirodė įdomi mintis, kad būtina kuo plačiau skleisti gerąją praktiką savivaldybių lygmenyje. Priminsiu, kad savivaldybės, būdamos atsakingos už gyvūnų globą, turi išimtines galimybes deramai vykdyti jiems pavestą funkciją. Tačiau realybė rodo, kad tikroji padėtis įvairiose savivaldybėse yra labai skirtinga.

 

Mūsų pirmasis susitikimas su daugeliu šioje srityje veikiančių organizacijų atstovų mane dar kartą įtikino, kad privalu imtis papildomų pastangų įteisinant humaniškesnį požiūrį į gyvūnus ir paverčiant tai pareiga, o ne pasirinkimo galimybe.

 

Lieku optimistas, tikėdamasis greitų ir vieningų veiksmų šioje srityje. Juk žmonių valia išjudina net mėnulį.