XX-ojo amžiaus pabaigoje Rytų ir Vidurio Europoje įvyko esminiai ir negrįžtami pokyčiai, nulėmę prievartinės sistemos griūtį. Tuos pokyčius paakino neginčijami laisvės idealai ir begalinis tikėjimas jais. Šiuo laikmečiu ištisa žmonių karta iš naujo atgavo viltį ir tikėjimą.
Lietuvos kelią į tikrąją Nepriklausomybę ir valstybingumą mums ryškiausiai primena 1991 metų sausio 13-osios įvykiai. Tomis valandomis neginkluoti, bet nepalaužiamo tikėjimo savo pasirinkimu sutelkti Nepriklausomos Lietuvos piliečiai sustabdė praeitį mėginusias grąžinti jėgas, jas nugalėjo.
Kruvini sausio 13-osios įvykiai atvertė naują mūsų šalies ir viso regiono istorijos puslapį. Lietuviai savo kovoje už laisvę niekada nebuvo vieni. Daugiatūkstantinės nuoširdžios paramos demonstracijos vyko Maskvoje, Sankt Peterburge, Rygoje, Taline ir kituose pasaulio miestuose.
Pernai minėdami 1991 m. sausio 13-osios įvykių dvidešimtąsias metines supratome, kad pasiekėme naują atskaitos tašką – sukaupta istorinė patirtis ir laimėta kova už tautos pasirinkimą ne vien suteikia papildomų jėgų ateities iššūkiams, bet ir įkvepia dar kartą prisiminti laisvės idealų šauklius, tęsti jų pradėtą darbą.
Svarbu, kad laisvę jau iškovojusios šalys ir šiandien nepamirštų ir nepaliktų nuošalyje tų tautų, kurios dar tik skinasi savo kelią Laisvės link. Ta proga noriu dar kartą išreikšti paramą ir solidarumą su kaimyninėje valstybėje vis dar kalinčiais politiniais kaliniais ir tais, kurie tiki demokratijos vertybėmis.
Lietuvos Respublikos Seimas, 2011 m. rugsėjį priėmęs naująjį Laisvės premijos įstatymą, šiuo apdovanojimu siekė įvertinti asmenų ir organizacijų veiklą bei indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją Rytų ir Vidurio Europoje bei kovojant už valstybių suverenitetą.
Laisvės premijų komisija, atrinkdama pretendentą šiam kasmetiniu tapsiančiam apdovanojimui gauti, turėjo tvirtą ir aiškų sutarimą. Didžiuojamės turėdami galimybę pirmą kartą Lietuvos Respublikos Seimo įsteigtą premiją įteikti Rusijos disidentui, aktyviam kovotojui už demokratiją ir žmogaus teises – Sergejui Kovaliovui.
S. Kovaliovo disidentinė veikla, jo kova su melu ir prievarta paremta sistema šiandien yra akivaizdus liudijimas, kad lemiamu istorijos laikotarpiu iškyla tikrieji didvyriai.
Išgyvename unikalią akimirką – disidentas S. Kovaliovas šiandien yra tarp mūsų, Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose, ir tegul tai būna dar vienas paraginimas mums ir toliau tikėti aukščiausiais idealais. Tikėti su tokiu atsidavimu ir aistra, kokia anuomet degė kovotojai už tikrąsias vertybes.
S. Kovaliovas dar 1969 metais tuometinėje Sovietų Sąjungoje įkūrė pirmąją iniciatyvinę grupę žmogaus teisėms ginti. Vėliau tai tapo pagrindine disidentinio judėjimo Lietuvoje jungtimi. S. Kovaliovas taip pat aktyviai dalyvavo publikuojant periodinius leidinius, kurie skatino atgimti žmonių viltis sunkiausiais laikotarpiais.
S. Kovaliovas už disidentinę veiklą 1975 metais buvo nuteistas Vilniuje ir 7 metus kalėjo „gulage“. Šiandien Seimo rūmuose eksponuojama 30 sufabrikuotų KGB bylų, kurios mums darsyk primena niūrią praeitį.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo S. Kovaliovas buvo pasukęs ir į oficialiąją politiką, tačiau visuomet liko ištikimas savo ankstesnės veiklos principams.
2011 m. gruodžio 13 dieną LR Seimas priėmė nutarimą, skelbiantį, jog pirmoji įsteigta Laisvės premija skiriama Rusijos disidentui, žmogaus teisių gynėjui S. Kovaliovui. Simboliška, kad šis apdovanojimas įteikiamas Lietuvai ypač svarbią dieną – šiandien, sausio 13-ąją.
Man, kaip vienam Premijos steigimo iniciatorių, didelė garbė dalyvauti teikiant šį apdovanojimą S. Kovaliovui. Laisvės premija nėra tik dar vienas valdžios įsteigtas apdovanojimas – tai pačių Lietuvos žmonių suteikta išskirtinė galimybė išreikšti jų valią ir vertybių, už kurias buvo tvirtai kovota, įprasminimą.
Pradedant premijos teikimo ceremoniją norėčiau prisiminti Anapalin iškeliavusio iškilaus kovotojo už demokratiją Rytų bei Vidurio Europoje, buvusio Čekijos Respublikos vadovo Vaclavo Havelo išsakytus žodžius. Anot jo, „disidentas veikia visiškai ne vardan galios. Jis jos nesiekia. (...) Disidentas nesiekia sužavėti publiką, jis nieko nesiūlo ir nieko nežada. Jeigu ką ir gali pasiūlyti Disidentas, tai tik save patį – nes Jis neturi kito būdo, kaip išreikšti savo ginamą tiesą.“
Šie žodžiai puikiai iliustruoja ištisus dešimtmečius besitęsiančią S. Kovaliovo veiklą ir atspindi jo nuveiktų didžių darbų dvasią.
Leiskite visų mūsų vardu pasveikinti gerbiamąjį S. Kovaliovą su pirmuoju Laisvės premijos apdovanojimu. Dėkoju už dėmesį.